Seagipsys Tailande

mariakraynova / Shutterstock.com

Tailandas turi nemažai etninių mažumų, iš kurių gana gerai žinomos kalvų gentys šiaurėje. Pietuose jūrlapių yra šiek tiek apleista mažuma.

„Seagipsy's“ sakau tyčia, nes man tai skamba maloniau nei vertimas jūros čigonai. Tailandas turi tris pagrindines jūrlapių grupes: Moken, Urak Lawai ir Mokler. Tailandiečiams šie žmonės yra žinomi kaip „Chao Lay“ (jūros žmonės), bendras terminas, apibūdinantis gentis, kurios gyvena prie jūros ir kurių kilmė yra glaudžiai susijusi su jūra.

Mokenas

Prie Tailando, Mianmaro ir Malaizijos krantų aplink Surino salas (nacionalinis parkas) yra maždaug 2.000–3.000 žmonių grupė. Jie žinomi kaip mokenai, kalba savo kalba, iš kurios ekspertai negalėjo nustatyti, iš kur atsirado mokenai. Manoma, kad jie buvo pirmieji Andamanų jūros pakrantės zonų gyventojai. Jų klajoklių jūrų kultūra tikriausiai atnešė juos iš pietų Kinijos į Malaiziją daugiau nei prieš 4.000 metų, kur grupės galiausiai atsiskyrė XVII amžiaus pabaigoje, tačiau tiksli jų egzistavimo istorija nėra žinoma.

Mokenai gyvena aplink ir jūroje ir, žinoma, yra puikūs žvejai; jie kaip niekas kitas pažįsta juos supančią jūrą. Jei žmogus nori žuvies pusryčiams, jis eina į jūrą su ietimi ir akimirksniu pagavo žuvies patiekalą. Tyrimai rodo, kad Mokenas du kartus geriau mato po vandeniu, palyginti su, pavyzdžiui, europiečiais. Taip pat buvo įrodyta, kad jie gali pasinerti net 25 metrų gylyje be nardymo įrangos.

Didžiausia grėsmė jų kultūrai yra ta, kad privatūs investuotojai ir žemės spekuliantai nori toliau plėtoti vietoves, kuriose gyvena mokenai. Kol kas to „atakos“ pavyko išvengti ir jie gali nerūpestingai tęsti savo gyvenimą. Nerimas vis tiek nėra Mokeno bruožas, tai nėra jų žodyne.

Kaip gerai mokenai žino jūros užgaidas ir užgaidas, atsispindi 26 m. gruodžio 2004 d. Daugelis pagyvenusių žmonių iš Mokenų genties Surino salų jūrų nacionalinio parko saloje prie Phang-Nga provincijos pastebi, kad bangos jūroje yra neįprastos ir judesiai vyksta neįprastai. Jie kelia pavojaus signalą, o gyventojai prisiglaudė aukštesniame interjere. Kai jie grįžta, kaimą visiškai sunaikino La Boon – kaip mokenai vadina cunamį – nusiaubęs vietovę.

Jų valtys ir namai ant polių yra ne kas kita, kaip medžio ir griuvėsių krūva. Tačiau nors Tailandas gedi daugiau nei 5.000 aukų, Mokenų bendruomenė buvo išgelbėta dėl vyresniųjų gentainių žinių apie jūrą.

Mokenai atstatė savo kaimą, naudodami bambuką ir lapus kaip pagrindinius „statybinius blokus“. Ne toje pačioje vietoje, o labiau viduje, kur saugiau. Jei Mokenai turi vieną rūpestį, tai yra tai, kad jiems trūksta tradicinės aplinkos prie jūros iš savo naujojo kaimo. Išorinio pasaulio įtaka didėja. Tailando valdžia uždraudė žvejoti tam tikras žuvų rūšis, pavyzdžiui, jūros agurkus ir kai kuriuos vėžiagyvius, todėl Mokenas neteko svarbaus pajamų šaltinio. Dalis jų jau išvyko iš žvejų kaimo dirbti turistų nardymo gidais ar šiukšlių surinkėjais.

Moken gyvena labai socialiai. Yra skirtingų genčių, bet visi lygūs. Taigi genties narys gali pereiti iš vienos genties į kitą, nepakenkdamas jo gyvenimui. Todėl jie neatsisveikina, nes tokių žodžių kaip „labas“ ir „sudie“ jų kalboje nėra. Žodis „kada“ taip pat nežinomas, nes mokenai neturi laiko sąvokos, išskyrus dieną ir naktį, todėl jie nežino, kaip skubėti.

Įdomus faktas yra tai, kad vėžlio paėmimas harpūnu prilygsta žmonos paėmimui. Mokenai jūrų vėžlį laiko šventu, o mokenai moterį tikriausiai taip pat mato kaip šventąją.

Kalbant apie religiją, mokenai tiki animizmu – dvasinių būtybių doktrina. Visuomenėse, kurios gyvena iš gamtos ir medžioklės, žmogus dažnai prilyginamas gamtai, todėl nėra jos aukščiau. Pagarba gamtai ir viskam aplinkui yra būtina, ritualai – gyvybiškai svarbūs išlikimui. Taip jie laimi dvasių palankumą, kurios teikia maistą, pastogę ir vaisingumą, o kartu atbaido piktąsias dvasias.

Mokleris

Mokleriai yra jūrų laivyno ar „Chao Lay“ grupė, kuri sulaukia mažiausiai žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio. Taip yra todėl, kad jų kaimai yra tose vietose, kur atvyksta mažai turistų arba jų visai nėra. Urak Lawoi ir Moken yra minimi vėl ir vėl, nes jie gyvena populiariose turistinėse vietose, tokiose kaip Puketas, Lanta ir Lipeh salos (Urak Lawai) ir Surino salos (Mokenas).

Mokleriai laikomi „Chao Lay“ arba „Thai Mai“ (naujųjų tailandiečių) pogrupiu, kurie gyvena įprastą gyvenimą ir taip pat yra įgiję Tailando pilietybę. Moklerio vaikai lanko vietinę mokyklą ir mokosi tajų kalba. Dauguma jų nemoka moklerių kalbos, nors ją supranta kalbėdami su tėvais ar seneliais.

Daugumą Mokler kaimų galima rasti Phang-Nga provincijoje vakarinėje Tailando pakrantėje. Jie yra išsibarstę Khuraburi, Takuapa ir Thaimuang rajone. Daugelis Moklerių iš tikrųjų jau yra sausumos gyventojai, nes jų kaimai yra ne pakrantės zonose, o sausumoje. Dažnai jie laiko save tradiciškai žemdirbyste; jie dirba gumos ar kokosų plantacijoje arba samdomi darbininkais įvairioms kitoms užduotims atlikti. Dar yra keli pakrantės kaimai, kuriuose jūra vis dar yra moklerio pajamų šaltinis.

Nors daugelis moklerių laiko budizmą savo religija, jų animistiniai įsitikinimai vis dar yra labai svarbūs. Kiekvienais metais vasario/kovo mėnesiais mokleriai švenčia savo legendinio lyderio Ta Pho Sam Phan aukojimo šventę.

Urakas Lawoi

Ši jūrlapių grupė gyvena aplink Andamanų jūros salas ir pakrantės zonas. Jų kaimus galima rasti Phang-nga, Pukete, Krabyje ir Satune.

Urak Lawoi taip pat turi savo kalbą ir tradicijas. Apskritai Urak Lawoi vadinami Chao Lay, Chao Nam arba Thai Mai. Jie patys laiko „Chao Nam“ menkinamu terminu, nes „Nam“ jų kalba taip pat reiškia spermą. Jiems labiau patinka Thai Mai, su kuriuo nori išreikšti save kaip neatsiejamą Tailando valstybės dalį.

Adango saloje sklando legenda apie Urak Lawoi. Seniai, labai seniai Dievas pasiuntė Nabeeno į salą, kad paskatintų gyventojus garbinti Dievą. Urak Lawoi protėviai atsisakė, o po to Dievas uždėjo juos prakeikimu. Tada Urak Lawoi išvyko į Gunung Jerai, kur kai kurie pabėga į mišką ir virsta laukiniais, beždžionėmis ir voverėmis. Kiti kaip klajokliai išplaukė į jūrą valtimi Jukok. Gunung Jerai išlieka šventa Urak Lawoi vieta ir du kartus per metus vyksta ceremonija, kurios pabaigoje nuleidžiama dekoruota valtis, kuri, Urak Lawoi manymu, keliauja į pradinę gyvenvietę netoli Gunung Jerai.

Urak Lawoi sudaro tik nedidelę bendruomenę, kuri iš esmės yra tarpusavyje susijusi. Dažniausiai jie gyvena mažuose bambukiniuose nameliuose, pastatytuose ant polių, kurių priekis visada atsuktas į jūrą. Namai dažniausiai statomi padedant šeimai ir kaimynams.

Kasdienis Urak Lawoi gyvenimas yra paprastas. Ryte vyrai eina žvejoti, o moterys atlieka namų ruošos darbus ir apie vidurdienį laukia grįžtančio vyro. Sugauta žuvis skirta savo šeimai ir/ar artimiesiems, o kita dalis parduodama prekybininkams. Po pietų moterys ilsisi, o vyrai vėl susitvarko žvejybos įrankius.

Gyvenimas keičiasi, nes su žvejyba jie beveik nepasiekia pragyvenimo lygio, todėl daugelis vyrų dirba kitur, kad uždirbtų padorų atlyginimą.

Be jūros gėrybių, ryžiai yra pagrindinis Urak Lawoi maistas. Jie valgo įvairius Pietų Tailando patiekalus, kurių pagrindinis ingredientas yra kokosas. Urak Lawoi paprastai valgo, kai yra alkani, todėl tam tikru laiku nėra nustatyto valgio.

Seniai Urak Lawoi tikėjo, kad piktosios dvasios yra ligų priežastis. Jie turėjo vietinį gydytoją (to ie), kuris kovojo su liga užkeikdamas arba naudodamas šventą vandenį. „Maw“ yra asmeninė terpė, bendraujanti tarp Urak Lawoi ir dvasių. „Maw“ parenkamas iš genties seniūno, kuris taip pat moko vaikus tradicinio dvasinio gydymo. Šiandien jie naudojasi gydytojais ir ligoninėmis.

Urak Lawoi gyvenimo būdas pamažu integruojasi į Tailando kultūrą. Jie nebegali užsidirbti savarankiškai, todėl vis labiau priklausomi nuo kitų (tajų) dėl darbo ir pajamų.