Istorijos iš senovės Siamo (2 dalis)

Kaip užsieniečiai anksčiau žiūrėjo į Siamą? WSW Ruschenberger: „Vyriausybė yra absoliučiausios rūšies tironija. Karalius yra Dievas. Penkiolika istorijų iš eilės, vertė Tino Kuis.

Šios novelės paimtos iš knygelės „Senojo Bankoko pasakojimai, turtingos istorijos iš baltojo dramblio šalies“. Jie ten surašyti atsitiktine tvarka pagal laiką, vietą ir temą. Tiesiog taip palikau. Nurodomas kiekvienos istorijos šaltinis, bet paminėjau tik asmenį ir metus.

Džordžas Vindzoras Earlas, 1837 m

Labai sunku vaikščioti per miestą ne tik dėl purvo, bet ypač dėl daugybės šunų, kurie, atrodo, yra specialiai skirti europiečiams. Per dvi ar tris trumpas ekskursijas į šį pelkėtą miestelį mane lydėjo du įgulos nariai, ginkluoti irklais, kad galėtume sulaikyti tuos įkyrius žvėris.

Ernestas Youngas, 1898 m

Vieną dieną žvejys aplankė nedidelę šalia jo stovyklaujančią europiečių grupę ir pasiūlė parduoti gyvūną. Žvėris neturėjo nei galvos, nei kojų, nei uodegos, tačiau pardavėjas teigė jas jau pašalinęs, kad išgelbėtų baltojo bėdą. Toliau jis pasakojo, kad tai elnias, kurį jis pagavo džiunglėse.

Niekas iš grupės nebuvo išmanęs anatomijos, tačiau vis tiek abejojo ​​vyro teiginių tikrumu. Vienas iš jų pasakė tarp nosies ir lūpų: "Gal tai šuo!"

Sumanaus žvejo veide pasirodė plati šypsena, nes nuklydęs šūvis pataikė į tašką. Jis pasitraukė su griausmingu juoku ir sušuko savo kalba: "Pone labai gražus, labai gražus!"

WSW Ruschenberger, 1838 m

Valdžia yra absoliučiausios rūšies tironija. Karalius yra Dievas, aukščiausias įstatymas šalyje, ir tik nedaugelis žino jo tikrąjį vardą, kad jo nebūtų galima imti veltui. Jis žinomas keliais kitais vardais, išskirtinai švelniais ir glostančiais, pavyzdžiui, „Šventasis galvų valdovas“; Šventasis visų gyvųjų Viešpats“; „Visko savininkas“; „Baltųjų dramblių valdovas“ ir „Aukščiausiasis Viešpats, neklystantis ir be galo galingas“.

Jo kūno dalys minimos šlovinančiais terminais; prieš jo kojų, rankų, nosies, ausų ir akių pavadinimus visada rašomas žodis „Phrá“, reiškiantis „Viešpats“ arba „Šventasis Viešpats“. Visi reikalai, susiję su Jo Didenybe, vadinami „auksiniais“. Apsilankymas pas Jį vadinamas „atėjimas prie Jo gražių didingų auksinių pėdų“; kalbėti į savo „auksines ausis“ ir pan.

Karaliaus Mongkuto padėkos laiškas karalienei Viktorijai

(Karalius Mongkut (1804–1868) labai domėjosi Vakarų mokslu, ypač astronomija, ir buvo pirmasis Azijos monarchas, gerai mokėjęs anglų kalbą.)

„Šia proga turime laisvę leisti mūsų vietiniams fotografams pavaizduoti mus, kai buvome papuošti deimantais puoštu laikrodžiu ir dviašmeniu kardu, kurie buvo jūsų Didenybės karališkosios maloningos dovanos, kurias gavome prieš keletą metų ir sėdėjome prie stalų, kuriuose buvo dovanotas sidabrinis rašalo kilimėlis ir rašomasis stalas kartu su besisukančiu pistoletu ir šautuvu, tai yra karališka maloninga jūsų Didenybės dovana.

Seras Johnas Bowringas, 1845 m

Kiekvienas Siamas privalo trečdalį metų skirti tarnavimui karaliui. Tai tik viduramžių darbų ir kitų privalomų darbų perdėjimas. Be siamiečių, yra laosiečių, kambodžiečių, birmiečių ir kitų karų pajungtų rasių, kurios yra besąlyginiai savo valdovų ar karaliaus vasalai.

Jean-Baptiste Pallegoix, 1854 m

Siamo karių pasitraukimas be vadovo įsakymo baudžiamas mirties bausme. Generolas turėtų stovėti už savo karių, o ne priešais. Yra istorija apie velionį armijos vadą, kuris ilga ietimi dūrė savo kariams į užpakalį, šaukdamas: „Pirmyn, mano vaikai! Persiųsti!'

Jokūbas Tomlinas, 1831 m

(Maištingąjį Laoso karalių Anouvongą 1828 m. Vientiane sugavo siamiečiai ir išvežė į Bankoką narve.)

Prieš kelias dienas kapitonas Karstas savo narve pamatė senąjį Laoso karalių. Jis buvo prislėgtas, bet ramus ir pasakė keletą žodžių kapitonui. Jis sakė, kad Siamo karalius anksčiau su juo elgėsi labai padoriai ir lankydamasis Bankoke sutiko jį labai pagarbiai.

(po dviejų dienų)

Senasis Laoso karalius yra miręs ir taip pabėga nuo savo budelių rankų. Sakoma, kad jis pamažu nuvyto ir mirė sudaužyta širdimi. Jo kūnas buvo nuvežtas į egzekucijos vietą, nukirsdintas galvą ir pakartas ant upės kranto, šiek tiek į pietus nuo miesto, kad jį matytų visi šalyje apsilankę nepažįstamieji, grobti žvėrių ir paukščių.

WRR Ruschenbergeris, 1838 m

Princą palydėjome, kai jis išėjo į krantą. Kai ėjome prie rūmų vartų, kiekvienas čiabuvis krito ant veido, kol praėjo Momfanoi.

Sienose visur radome lordo pirmenybių įrodymų. Nemažai žmonių, vyrų ir moterų, dirbo virvių kūrėjais ir įvairiais kitais užsiėmimais.

Kai kurios abiejų lyčių atstovai turėjo grandines ant rankų ir kojų, o ant jų nuogų nugarų matėsi naujausios bambukinės lazdelės žymės. Tai buvo pirmas kartas, kai pamačiau moteris surakintas grandinėmis ir nuo to atsitraukiau su siaubo ir gailesčio mišiniu ir galbūt noru jas išlaisvinti. Bet šiek tiek pagalvojęs maniau, kad tai tinkama ir teisinga. Juk jie neturi tų pačių fizinių silpnybių kaip krikščionių šalių žmonės.

Siamo prekyba 1867 m

Sąskaitos pateikėjas: 1 opijus 2 kiniškos cigaretės 3 arbata 4 kiniškas kepimo aliejus 5 tarmos miltai 6 kiniški česnakai 7 patrankos 8 kardai ir durtuvai 9 šautuvai 10 geležinių stropų (katapultų?). Kita: 15 alaus 17 mėlynų darbo marškinių iš Prūsijos 49 skėčiai 68 langai 70 popierius

Išvestis: 1 ryžiai 2 pipirai 3 čili pipirai 4 imbieras 5 sezamo sėklos 6 (palmių) cukrus 7 betelio riešutai 8 saldžioji zallaca (?) 9 sago 10 kukurūzų. Kita: 20 ryklio pelekų 38 mangrovių žievė 55 raganosio oda 64 dėlės 69 tigro kaulai

Singapūro užrašai, DIN, metai?

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, vyriausybės monopolis prekiauti opiumu vis dar buvo svarbus valstybės pajamų šaltinis. Importo iš Indijos praradimas kėlė grėsmę valstybės pajamoms.

Tailando karinis režimas įtikino Japonijos „sąjungininkus“ leisti jiems kontroliuoti Šanų valstijas šiaurės rytų Birmoje (per sieną prie Mâe Hông Sǒon), kuri, jų nuomone, yra itin tinkama opijui auginti.

Po dvejų metų šalis buvo priversta grąžinti teritoriją Britų Birmai, tačiau tai buvo opijaus auginimo Auksiniame trikampyje, vienoje iš svarbiausių opijaus auginimo vietovių pasaulyje, pradžia.

„Bangkok Times“, 14 m. kovo 1923 d

Siam kategoriškai pasakė Raudonojo Kryžiaus asamblėjai, kad šiuo metu nėra pasirengusi keisti savo opiumo politikos. Ji nurodė tris to priežastis: 1 dėl fiskalinės savivaldos stokos neįmanoma gauti kitų mokesčių nei iš opijaus, 2 dėl opiumo kontrabandos iš kitų šalių kylančias problemas, dėl kurių priespauda tampa beviltiška, ir 3 dėl teisinės užsieniečių kontrolės trūkumo, o Tailando teismai neturi galių.

Siamo pasiuntinys po audiencijos pas karalienę Viktoriją, 1892 m

Jos akys, veidas ir ypač laikysena yra gražaus ir didingo balto dramblio.

Malcolmas Smithas, 1946 m

Princas Itsarate, karaliaus Mongkuto išrinktas savo vicekaraliaus, ketverius metus buvo jo brolis. Jis turėjo labai demokratiškų idėjų. Didžiausias jo herojus buvo Džordžas Vašingtonas, o iš entuziazmo jis savo vardu pavadino vyriausią sūnų.

Kai Chulalongkorn tapo karaliumi, jis paaukštino princą George'ą Washingtoną į antrąjį karalių, bet kadangi jis neturėjo tėvo savybių, jis neatitiko savo vardo. Jis mirė 1885 m., Po to antrojo karaliaus pareigos buvo panaikintos.

Hermanas Nordenas, 1923 m

„Kin khâaw rúu yang?“ – tarė visi įėjusieji į restoraną ir buvo sutikti taip pat. Paprašiau vertimo ir gavau: 'Ar tavo skrandis jau pilnas?' Keistas posakis prieš pat valgį, bet man buvo pasakyta, kad tai pasisveikinimas bet kuriuo paros ar nakties metu, kaip mes sakytume: „Kaip sekasi?“.

(„Sàwàtdie“ turtinguose sluoksniuose paplito tik po Antrojo pasaulinio karo.)

Karalius Mongkut prieš krikščionių misionierių

„Tai, ką jūs mus mokote daryti, yra žavinga, bet tuo, ką norite, kad mes patikėtume, yra kvaila“.

Šaltinis:
Chrisas Burslemas, „Senojo Bankoko pasakojimai“, „Turtingos istorijos iš baltojo dramblio šalies“, „Earnshaw Books“, Honkongas, 2012 m.

Istorijos iš senovės Siamo (1 dalis) anksčiau buvo Tailando tinklaraštyje.

Phraya Sri Thammathirat rezidencija

Šlovingas ir harmoningas dekoratyvinių stilių popuri: taip Pichaya Svasti vadina Phraya Sri Thammathirat rezidenciją – namus, kurie po 5 metų tyrinėjimų ir sunkaus darbo buvo atnaujinti ir rugsėjo pradžioje gavo UNESCO Azijos ir Ramiojo vandenyno paveldo apdovanojimą.

Namas (netoli Hua Lamphong stoties) buvo suprojektuotas ir tikriausiai pastatytas 1932 m. Phraya Sri Thammathirat, aukščiausiam pareigūnui valdant karaliui Ramos VI (1910–1925). Phraya Sri Thammathirat, gimęs Choem Boonyarattapan (1870–1949), buvo vienas mėgstamiausių karaliaus pareigūnų.

Dirbo Sanitarijos departamente ir Sostinės ministerijoje, kur pakilo į aukščiausią valstybės tarnybos postą – nuolatinį sekretorių. Kaip buvo įprasta aukštiems pareigūnams, karalius suteikė jam titulą, todėl jis ir toliau buvo žinomas kaip Phraya Sri Thammathirat.

Kuriant namą jį įkvėpė italų architektas Mario Tamagno, kurio vardu Siame yra keli garsūs pastatai, tokie kaip Ananta Samakhom sosto salė ir Hua Lamphongo geležinkelio stotis.