Korėjos veterano patirtis – Hanso Visserio atminimui (†18 m. spalio 2023 d.)

Korėjos karo memorialas Seule (Seanas Pavone / Shutterstock.com)

Spalio 18 dieną Korėjos veteranas p. Hansas Visseris, sulaukęs 93 metų. Kremavimas įvyko spalio 21 d., dalyvaujant jo artimiesiems ir daugeliui Nyderlandų asociacijos Hua Hin-Cha Am narių. Spalio 22 dieną Nyderlandų ambasada savo Facebook puslapyje (įskaitant nuotraukas) atkreipė dėmesį į jo mirtį.

Hanso Visserio atminimui iš naujo paskelbėme jo istoriją, kuri anksčiau pasirodė Thailandblog (27 m. rugsėjo 2020 d.).

Prieš kelias savaites Tailando tinklaraštyje buvo Lung Jan istorija pavadinimu „Tajų Korėjos kare“. Dėl to manęs paprašė parašyti savo asmeninę patirtį.

Mano vardas Hansas Visseris, gimęs 1930 m. Amsterdamo pietuose. Šeimą sudarė mano tėvai ir 2 vaikai. Trečiajame dešimtmetyje mūsų namuose vyravo skurdas, tačiau jis nebuvo pastebimas, nes kaimynams buvo ne ką geriau nei mes.

1940 metais prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir viltis likti neutraliam, kaip ir Pirmajame pasauliniame kare, buvo trumpalaikė. 1944 m. buvau perkeltas į ūkininkų šeimą Fryzų IJlst netoli Heeg, kur liksiu likusiam karo laikui. Toje šeimoje jau buvo 16 vaikų, todėl turėti papildomą burną maitinti neturėjo didelio skirtumo. Berniukai miegojo ant šiaudų ryšulių palėpėje.

Pasibaigus karui grįžau į Amsterdamą, bet beveik nesimokytam paaugliui ten darbo nebuvo galima rasti.

Po kelių sienų konfliktų Korėjos karas prasidėjo 25 m. birželio 1950 d., kai Šiaurės Korėja įsiveržė iš Pietų. Šiaurės Korėją kare kariškai rėmė Kinijos Liaudies Respublika ir Sovietų Sąjunga. Pietų Korėjai, remiamai JAV, iškilo pavojus pralaimėti karą prieš komunistus. Todėl buvo pasitelkta Jungtinių Tautų pagalba, todėl karinę pagalbą suteikė 16 JT šalių, vadovaujamų JAV.

Po stipraus amerikiečių spaudimo, kuris grasino sustabdyti Maršalo pagalbą Nyderlandams, Nyderlandų vyriausybė nusprendė išsiųsti sausumos karius ir 1950 m. rugpjūtį į Nyderlandus buvo pašaukti savanoriai kovoti su Šiaurės Korėjos agresija. Buvo 1670 savanorių, įskaitant mane.

1951 m. gegužę buvau pašauktas į Nyderlandų karališkąją armiją, o tikroji tarnyba prasidėjo 29 m. rugpjūčio 1951 d. Tada išgirdau, kad būsiu išsiųstas į Korėją taip vadinamai Jungtinių Tautų „taikos palaikymo misijai“ ir mano 6 mėn. prasidėjo pėstininkų misija.išsilavinimas Ruzendaalyje.

Bombardavimas iš oro sunaikina Šiaurės Korėjos atsargas Vonsano blokados metu. Operacija „Fireball“ buvo pavadinta 5-ųjų oro pajėgų bombardavimo antskrydžiu Wonsan rajone nuo 1951 m. gegužės iki rugsėjo.

8 m. sausio 1952 d. su britų kariuomenės gabenimo laivu „Empire Fowey“ išvykome iš Roterdamo į Korėją, kur atvykome 15 m. vasario 1952 d. Kelionė truko daugiau nei 5 savaites, su trumpais sustojimais 9 uostuose apsirūpinti atsargomis ir geriamuoju vandeniu.

Mes buvome neapdoroti: nuotykių ieškotojai, likimo ieškotojai ir tokie kaip aš. Neturėjome supratimo, ko tikėtis: mums nebuvo suteikta jokios informacijos apie šalį. Atvykę savo akimis pamatėme, kad jau buvo paleista daug šūvių. Iš Pusano uosto sunkvežimiu išvažiavo į priekį: 38^e platumos, kuri vis dar yra dabartinė Šiaurės ir Pietų Korėjos siena.

Tai buvo kalnuotas reljefas, kur aš atsidūriau ir kur pirmyn ir atgal aidėjo šūviai. Mano grupė, maždaug 6 žmonės, sėdėjo ant maždaug 400 metrų aukščio kalvos. Mūsų grupė buvo ginkluota kulkosvaidžiu, o aš pats nešiojau karabiną: lengvąjį ginklą, nes taip pat buvau mūsų A kuopos ryšininkas. Kai tik iškildavo problemų, paprašiau oro paramos, kurią tada suteikė amerikiečiai.

Nuo mūsų kalvos viršūnės matėme priešą. Jam pradėjus šaudyti, iš apkasų išlindo nedideli ginklai. Tada priešui padėjo lėktuvai, numetę napalmo bombas.

Apkasuose tarp 2 bunkerių, kur pavojus daugiausia tyko komunistų įsibrovėlių, naktimis tekdavo suktis laikrodžiai, 2 valandas įjungti ir 2 valandas išjungti. Pėstininkai „gyveno“ apkasuose: valgiai dažniausiai būdavo iš konservuotų avarinių davinių ir būdavo ruošiami ant nedidelių laužų. Šiuos laužus kurdavome dieną, į seną amunicijos skardinę įpylę smėlio, o paskui smėlį užpylę benzinu ir uždegę.

Korėjos karas: Inchono invazija 15 m. rugsėjo 1950 d

Žiemą tekdavo nusiprausti sniego vandeniu. Kalno apačioje buvo palapinė, kurioje galėjai nusiprausti, bet retai kada pavykdavo nusileisti nuo kalno dėl darbuotojų trūkumo. Žiemos mėnesiais kalvos viršūnėje galėjo užšalti 20 laipsnių, o kūrenti laužus buvo draudžiama, kad nebūtų taikinio priešui, kuris buvo maždaug už 2 km. Nepaisydami storų amerikietiškų žieminių paltų, kentėjome stiprų šaltį.

Naktį bunkeriams apšviesti buvo naudojama žvakė. Viename iš bunkerių buvo radijo ryšys ir telefono stotis, iš kurios buvo linijinis ryšys su kaimynine stotimi. Šią linijos jungtį kartais nutraukdavo sviedinių gaisras ir tekdavo taisyti naktį. Tai turėjo būti daroma šliaužiant, kad netaptų taikiniu.

6 m. gruodžio 1952 d. laivu išvykau iš Korėjos: baigėsi mano pirmoji kadencija.

Oficialiai Korėjos karas baigėsi paliaubomis 27 m. liepos 1953 d., o aiškaus nugalėtojo neišaiškėjo.

Nuo 13 m. sausio 1954 d. iki 8 m. birželio 1954 d. buvau dislokuotas Korėjoje antrai kadencijai ir dirbau daugiau ar mažiau tą patį darbą fronte. Nors buvo sudarytos paliaubos, susirėmimai ir toliau įgavo geresnes pozicijas.

Taip, buvo ir žuvusiųjų bei sužeistųjų: žuvo 122 JT bataliono nariai, bet tarp Šiaurės ir Pietų korėjiečių šis skaičius buvo daug didesnis. Iš viso Korėjoje tarnavo 4748 olandų kariai.

10 metų rugsėjo 1954 dieną buvau atleistas iš kariuomenės. Esu gavęs šiuos apdovanojimus:

• Korėjos karo medalis;
• Jungtinių Tautų Korėjos medalis, skirtas visam Nyderlandų kariniam personalui, kuris Korėjoje išbuvo ilgiau nei trisdešimt dienų;
• JAV kovinio pėstininkų ženklelis daugiau nei 160 dienų fronte;
• Olandijos vyriausybės kryžius už teisingumą ir laisvę.

Kartu su kitais Korėjos veteranais po karo dar du kartus galėjau apsilankyti Pietų Korėjoje. Mes visada ten buvome laukiami kaip herojai.

Šiuo metu dar gyvi 107 Korėjos veteranai.

Pateikė Vincentas Kerremansas – Korėjos veteranas Hansas Visseris gyvena Hua Hine.