Vienoje ir toje pačioje ugnyje molis kietėja ir vaškas tirpsta
Pavadinimas yra graži britų filosofo ir valstybės veikėjo sero Franciso Bekono (1561–1626) citata, kurią verta apmąstyti dabar, kai įvyko nacionalinė nelaimė, kuri nebūtinai turėjo būti nelaimė.
Šiuo metu daugiau negalvojama, kaip galėtume atsikratyti tos dvokiančios vandens masės. Mūsų vyriausybei ir toliau kovojant su krizių valdymu ir bet kokia kita atsakomybe, Bankoko ir kitur piliečiai tvyro sumaištis ir beviltiškumas. Tailandas gal dar netapo žlugusia valstybe, bet aišku, kad turime žlugusią vyriausybę.
Tačiau mąstymas į priekį vis dar yra bent jau vertingas pratimas nustatant kursą ir išlaikant sveiką protą.
Kalbant apie mūsų kolektyvinę tautinę dvasią, iki šiol nėra jokių nuorodų į molį iš aukščiau pateikto teiginio. Vandens perteklius nesukūrė nacionalinės vienybės, reikalingos problemai išspręsti. Užtat matome ir girdime vaikišką politikų tarpusavio kivirčą, rodymą pirštais, gėdingą egoizmą, begėdiškas vagystes iš žmonių, kurie turėtų tarnauti visuomenei, drausmės stoką ir visokių principų nepaisymą.
Tačiau yra ir žmonių, kurie nenuilstamai ir su atsidavimu skiria savo laiką potvynių aukoms, padėdami joms bėdoje ir bandydami kiek sušvelninti siaubingą situaciją. Netinka žaviai laikraščio antraštei, ko tie žmonės taip pat nenorėtų. Jie yra paprasti žmonės, kurie daro tai, ko Jo Didenybė Karalius mus išmokė: deda aukso lapelius ant Budos nugaros. Tai žmonės, kurie nenori ir nesitiki šlovės, pripažinimo, atlygio ar net padėkos žodžio. Jie yra viltis, kurią vis dar randame šioje beviltiškoje šalyje.
Vienintelis į ateitį žvelgiantis garsas, kuris retkarčiais pasigirsta, yra rekonstrukcijos po potvynio garsas. Šie balsai jau kalba apie „Naująjį Tailandą“, tarsi jau dalintų biudžeto pyragą. Šis pyragas mokesčių mokėtojams kainuos milijardus batų ir tikriausiai teks skolintis pinigų užsienyje. Šį „Naująjį Tailandą“ sukurs mūsų „žemės nešvarumai“ (potvynių nuosėdos čia negalvojamos) ir iš šios nešvaros atsiras dar daugiau nešvarumų.
Šie žmonės dar ilgai užims savo valdžios vietas, siurbs visą kraują iš sunykusios ir netvarkingos šalies. Dėl jų mūsų šalis pūva iš vidaus. Šalies ir mūsų žmonių gyvenimo lygis šių politinių „aštuonkojų“ toteminiame stulpe užima daug žemesnę vietą nei jų pačių turtas. Visą tą laiką mes ir toliau kreipiamės į juos „pone“ arba „madam“ ir suspaudžiame rankas, kad parodytume pagarbą, kai juos sveikiname.
Tailande, bet ir kitur šiandieniniame pasaulyje demokratija skirta pateisinti, o ne kontrolei ir pataisymui. Tai įteisina plėšimus greitkelyje, vagystės iš žmonių nebėra baisus nusikaltimas, už kurį baudžiama pagal įstatymą. Italijos ministras pirmininkas Berlusconi yra tik vienas iš daugelio tai patvirtinančių pavyzdžių.
Kai šalį niokoja stichinės ar žmogaus sukeltos nelaimės, tokios kaip ekstremalūs orai ar karai, reikia atitaisyti ne tik materialinę žalą. Socialinis ir kultūrinis ryšys yra toks pat svarbus. Raudonieji khmerai atsirado dėl beatodairiškų Amerikos sprogdinimų Lon Nol režimo metu, kurie sunaikino vertingus Kambodžos visuomenės socialinius ryšius. Amerikos atkūrimo laikotarpis (1863–1877 m.) po pilietinio karo buvo apmokėtas vieno didžiausių pasaulio lyderių Abraomo Linkolno gyvybe. Ir vis dėlto beveik visi istorikai mano, kad tas susikaupimas baigėsi nesėkme. „Vergas tapo laisvas: akimirką stovėjo saulėje ir lėtai grįžo vergijos link“.
Dar gerokai prieš šiuos potvynius Tailandas kentėjo nuo vidinių socialinių, politinių ir ideologinių nesutarimų. Dabar tos spragos galėjo pasiekti neįveikiamą tašką. Iki šiol didžiausias per 50 metų potvynis nesugebėjo išspręsti šių skirtumų ar sukurti visiškai naujos vienybės. Matote tik tai, kad dėl nelaimės įtrūkimai tampa vis labiau pastebimi.
Potvynių vargas ir tai, kas po to laukia aukų nukentėjusiose vietovėse, šiuo metu yra neišmatuojama. Dėl daugybės ydingų valdžios pareiškimų ir politinių didvyrių, manančių, kad nėra ko kritikuoti, savanaudiškumo, sėkmingas atsigavimas sunkiai įsivaizduojamas. Dėl visų viešųjų paslaugų teikėjų susidomėjimo ir įsipareigojimo stokos pasiekti optimalaus rezultato beveik neįmanoma.
Tautinis susitaikymas ir atstatymas geriausiomis sąlygomis yra sunki užduotis. Ji gali būti sėkminga ir tvari tik tuo atveju, jei mūsų vadovybė yra pajėgi, sąžininga, vaizdinga, kūrybinga, žinanti ir sąžininga siekiant misijos – dirbti bendrojo gėrio labui. Turėti interesai persmelkia politiką, tačiau jiems neturėtų būti leista nuolat dominuoti, kaip buvo iki šiol.
Šalies atstatymo kaina – materialiniu, socialiniu ir dvasiniu – visada yra didelė. Tačiau nuo mūsų priklauso, ar verta mokėti tokią kainą ir užtikrinti, kad kiekvienas centas būtų svarbus ir nebūtų švaistomas, o kiekviena auka nenueitų veltui. Ar galime grįžti į savo vidinę ramybę, kuri šioje „Šypsenų šalimi“ vadinamoje šalyje dabar yra reta prekė ir prabanga?
Tailandietiškas posakis sako: aitvaras gali pasiekti aukščiausią tašką tik tada, kai pučia stiprus vėjas. Kiekvienas iš mūsų – ne tik saujelė etiškai abejotinų gudruolių garsiais balsais ir ilgomis rankomis – priklauso nuo mūsų bendro ir kolektyvinio likimo.
Kiekvienas iš mūsų sprendžia, ar esame iš molio, ar iš vaško.
Statai yra mūsų bendra ateitis. Laimi ar pralaimi, nėra tokio dalyko kaip lygiosios.
Pornpimol Kanchanalak stulpelis knygoje „Tauta“ 4 m. lapkričio 2011 d. išvertė Gringo