Kalbos sutrikimas Tailande?

Kai jaunystėje išėjau iš namų ir įstojau į karinį jūrų laivyną, sutikau berniukų iš visos Nyderlandų. Žinoma, Amsterdamo žmonės turėjo didžiausią burną ir apkaltino Limburgerius ir Groningerius, kad jie nesuprantami dėl kalbos sutrikimo.

Aš, gimęs Twente, taip pat kalbėjau tarmiškai ir nors tu stengėsi kalbėti „tvarkingai“, visada buvo aišku, kad turiu keistą akcentą. Tiesą sakant, visada taip išliko, nes daug vėliau, o kartais ir dabar, galima išgirsti mano Twente kilmę, nors Tukkerlande negyvenu dešimtmečius.

Skirtumas tarp dviejų dialektų ar dviejų kalbų daugiausia slypi garsuose, kurie naudojami ką nors pasakyti. Mes sakome, kad Tukker naudoja kitokius garsus nei, pavyzdžiui, tajų, regiono ar konkrečios šalies garsai, bet tai nėra visiškai tiesa. Grįšiu prie to.

Daugeliui žmonių kalbėti lengva, tačiau reikia atsiminti, kad joks žmogaus raumenų judesys nėra toks sudėtingas ar subtilus, kaip liežuvio judesiai, reikalingi kalbos garsams formuoti. Kalbėjimui reikalinga liežuvio, burnos ertmės, plaučių ir lūpų raumenų koordinacija yra sudėtingas procesas.

Priešingai – suprasti, ką kažkas tau sako – taip pat beveik per sudėtinga žodžiams. Stebuklas, kad be sąmoningų pastangų sugebi suprasti, ką tau sako kažkas kitas. Jis pajudina burną ir į orą kyla iškraipymų srautas, ir tu supranti, ką jis nori pasakyti.

Kaip sunku tai suprasti, paaiškėja išmokus užsienio kalbą. Neišvengiamai ateina etapas, kai žinai nemažai žodžių ir gali be didesnių problemų sekti parašytą ar lėtai deklamuojamą tekstą. Bet kai tik patyrę ta kalba kalbantys žmonės pradeda kalbėti su jumis, jūs patiriate bėdų. Jie gali pasakyti tik tuos žodžius, kuriuos žinote, bet jų kalba skamba kaip ilgas, neatsiejamas garsų srautas. Net negirdi, kur vienas žodis prasideda, o kitas baigiasi. Atrodo, kad tie užsieniečiai sulipdo visus žodžius ir sakinius.

Trumpai tariant, leisti ir suprasti kalbos garsus yra beveik nežmoniška užduotis. Protingas žmogus pagalvotų, kad niekas negali to padaryti savo vaikams ir priversti juos imtis tokių darbų. Ir vis dėlto tai vyksta kiekvieną dieną. Visos pasaulio tautos, visos kultūros visais laikais vartojo kalbą ir tikisi, kad jų vaikai anksti išmoks tą kalbą suprasti ir kalbėti.

Labai maži vaikai gali atpažinti ir atkurti savo gimtosios kalbos garsus. Atrodo, kad net naujagimiai gali išgirsti skirtumą tarp gimtosios kalbos ir svetimos kalbos garsų. Jie to išmoko žaisdami, be jokio aiškaus išsilavinimo, be egzaminų ir be treniruočių vadovaujant profesionalams. Nepriklausomai nuo to, kaip žmonės patiria traumų nuo jaunystės, niekas niekada nesiskundžia tuo baisu laikotarpiu, kurį jiems teko išgyventi, nes visą laiką turėjo mokytis gimtosios kalbos iš savo tėvų.

Nes kalba, bet kuri kalba, yra neapsakomai sudėtinga, ne tiek rašant ir gramatiką, kiek ypač kalbant apie garsus. Bet kokią tarmę ar kalbą suaugusiems svetimšaliams išmokti dažnai yra neįtikėtinai sunku: vietinis pagal tarimą visada išgirsta, kad nesate tikras gimęs ir užaugintas gyventojas. Bet, pasikartosiu, vaikas nepaprastai lengvai išmoksta sistemą, kad ir kaip prieš tai pasielgtų mokykla ir tėvai.

Fonologijos mokslas tai paaiškina tuo, kad kūdikis gimsta su daugybe idėjų apie tai, kaip galėtų atrodyti jo gimtoji kalba. Svarbiausia mechanizmo dalis iš tikrųjų jau yra jaunose smegenyse. Viskas, ką jums reikia padaryti, tai įdėti keletą mygtukų į tinkamą padėtį. Šiuos mygtukus galima lengvai perjungti tik iki brendimo, po kurio jau amžinai per vėlu. Tas kūdikis pradeda dėti mygtukus nuo ankstyvo amžiaus. Yra net požymių, kad kalbų mokymasis iš tikrųjų prasideda gimdoje. Bet kuriuo atveju naujagimiai gali pakankamai sėkmingai atskirti savo ir užsienio kalbų garsus. Dar gerokai prieš pradėdami kalbėti, jie jau kažką išmoko apie savo gimtąją kalbą.

Anksčiau sakiau, kad kalba ar tarmė dažnai turi specifinių garsų, kuriuos išmokai nuo mažens. Specifinis nereiškia unikalus, nes visai gali būti, kad vienos kalbos garsai pasitaiko ir kitoje kalboje. Juk šiame pasaulyje yra šimtai, jei ne tūkstančiai kalbų ir tarmių. Puikus to pavyzdys yra mano pavardė Gringhuis. Pradžioje nuo gerklės nubrauktas „gr“ ir raidžių derinys „ui“. Tegul užsienietis tai ištaria ir išgirsite beprotiškiausius variantus. Tačiau tai yra kalba, kuri valdo tuos garsus, nes Saudo Arabijoje, be kita ko, mano vardas buvo tariamas nepriekaištingai. Taip pat pagalvokite apie žodį Scheveningen, kuris daugeliui užsieniečių taip pat neištariamas.

Mums, olandiškai kalbantiems, taip pat sunku su tam tikrais garsais užsienio kalbomis. Tiesiog atkreipkite dėmesį į paprastą „th“ tarimą anglų kalba. Tariamas liežuviu prigludus prie dantų, bet dažniausiai pakeičiamas „d“ arba „s“. Tada „Tas“ tampa „dat“ arba „sat“. Yra daug daugiau pavyzdžių, bet aš noriu pakalbėti apie „kalbos sutrikimą“. Tailandas turėti.

Žinoma, tai nėra kalbos defektas, tačiau tailandiečiai negali arba sunkiai ištaria tam tikrų raidžių derinių garsų dėl aukščiau paminėtų priežasčių. „Th“ ir „sh“ jam neįmanomi, todėl parduotuvė „Theo's Shoes“ geriausiu atveju tampa „TO-Choo“. Turite supratimo, ką tajų kalba reiškia „wonn-wor“? Jis nepažįsta V, todėl jis tampa W, jis taip pat nežino „l“ kaip paskutinės skiemens raidės ir tada ji tampa „n“. Tiesa, jis tikrai turi omenyje „Volvo“. Paimkite „Au bon pain“ – amerikietišką sumuštinių parduotuvę, kurią taip pat rasite Tailande. Dabar pats amerikietis turi sunkumų su šiuo prancūzišku pavadinimu, tačiau tajų tarimas neperžengia „Oh-Pong-Beng“.

Kiekvienas, kuris bendrauja su tajų žmonėmis, žino mažus neįmanomų žodžių pavyzdžius. Namas tampa hou, žmona tampa wai, penki tampa fai, jei nori išgerti baltojo vyno, tailandietis prašo wai wai ir t.

Andrew Biggsas parašė gražų straipsnį apie tajų kalbos sutrikimą Bangkok Post, kuriame daugiausia kalba apie apsilankymą IKEA. Olandijoje mes sakome „iekeeja“, anglas sako „aikieja“, o švedas – IKEA kilmės šalis – vadina „iekee-a“, vos leisdamas išgirsti paskutiniam a. Ant automobilio Andrew pamatė pavadinimą tajų kalba, o fonetiškai išverstas į anglų kalbą tapo „Ickier“. Juokaujama, kad šis žodis angliškai reiškia „nemalonus“ arba „senamadiškas“. Žodis „aš“ prieš vardą tajų kalba taip pat nereiškia nieko gero, todėl IKEA gali būti kažkas, vadinamas KEA, bet ne toks malonus žmogus.

Paaiškinti, kodėl tailandietis taip dažnai mūsų ausiai ištaria „komiškus“ anglų kalbos teiginius, tapo ilga istorija. Ir atvirkščiai, tailandietis kartais gali juoktis, kai kas nors bando taisyklingai ištarti tajų žodį. Juokas leidžiamas, jei tai daroma gerbiant kiekvieno liežuvį ir nėra apibūdinamas kaip kalbos sutrikimas.

Kalba? Visada įdomu! Vis dar stebiuosi, kai matau du keistus žmones, kurie vienas kitam skleidžia įvairiausius garsus. Vienas kalba, o kitas klauso ir, stebuklas, jis irgi tai supranta! Tikras stebuklas!

NB Šiam straipsniui naudojau teksto dalis iš Marc van Oostendorp knygos „Tongval“, kurią galima rasti internete, ir Andrew Biggso straipsnį 4 m. gruodžio 2011 d. Bangkok Post.