Tailando Noi scenarijaus išnykimas

Viename iš savo ankstesnių įnašų į šį tinklaraštį trumpai aptariau tajų rašto kalbos kilmę. Kaip didelis kultūrinės įvairovės gerbėjas, man patinka nykstančios mažosios kalbos. Jie yra gyvas paveldas ir todėl brangūs. Tai viena iš priežasčių, kodėl tolimoje praeityje pasirinkau baskų, bretonų, airių ir oksitanų kalbas.

Tačiau tai, deja, yra vienas iš kalbų dėsnių, kad dėl įvairių priežasčių joms visam laikui kyla grėsmė ir jos išnyksta. Filologai apskaičiavo, kad iš 7.000 kalbų, kuriomis šiandien kalbama pasaulyje, iki kito šimtmečio nebeliks 6.000... Žinoma, kalbų išnykimas nėra jokia naujiena. Dauguma kalbininkų tai netgi vertina kaip natūralų procesą. Galų gale, kalbos gali keistis, o kalbėtojai tam tikromis aplinkybėmis pereina prie kitos kalbos. Tačiau daugeliu atvejų kalbos nyksta ir dėl kultūrinių kovų, nevienodų galios santykių ar tiesiog kalbos suvaržymų, kur problema dažnai slypi daug giliau nei grynai kalbinė, bet viskas susijusi su grėsme savigarba ir tapatybei. apsisprendimo ir laisvės reikšti kultūrą neigimas išlaikyti tradicijas.

Gerą pastarojo pavyzdį galima rasti Tailande, tiksliau Isaane, kur Thai Noi turėjo išnykti daugumai rašytinių kalbų. Tradiciškai Isaane buvo kalbama daugybe kalbų, tokių kaip surinų khmerų, laosiečių, vietnamiečių ir Phu Thai, be tajų. Iš pradžių Isane buvo vartojamos ne mažiau kaip trys rašytinės kalbos. Pavyzdžiui, khmerai paliko savo ženklą iš Angkoro, esančio dabartinio Tailando šiaurės rytuose, ir kurie tikrai buvo naudojami iki keturioliktojo mūsų eros amžiaus. Ją kaip rašytinę kalbą pakeitė Tham, kilusi iš senosios mon raštijos, kuri plačiai paplito dėl Laoso karalystės Lan Xang plėtimosi ir daugiausia buvo naudojama religiniams ir filosofiniams tekstams. Civilinė, oficiali rašytinė kalba buvo Thai Noi, kuri buvo sukurta beveik tuo pačiu metu kaip ir Tham. Tailando noi tapo dažniausiai naudotu Isaano raštu nuo XVI–XVII a. Pagrindinis skirtumas tarp tajų kalbos, kaip rašytinės kalbos, buvo tas, kad Thai Noi neturi toninių simbolių, nurodančių teisingą žodį, kuriuo reikia tarti. Izano skaitytojai buvo laikomi pakankamai protingais, kad suprastų teisingą kontekstinę žodžio reikšmę.

Vienas iš pirmųjų karaliaus Chulalongkorno, kuris valdė Siamą 1868–1910 m., politinių tikslų buvo sukurti politinę ir kultūrinę suvienijimo programą, kurią apibūdinčiau kaip vidinę Siamo kolonizaciją. Tuo noriu pasakyti, kad centrinė Bankoko valdžia yra žingsnis po žingsnio senosios miesto valstybės ir autonominiai regionai pagal tikėjimą:Viena tauta, viena tauta, vienas monarchas" pagal Chakri dinastiją, siekiant įtvirtinti valstybės valdžią ir sukurti tautiškumo jausmą. Viena iš naudotų priemonių buvošvelni prievarta' ateityje vartoti tik daugumos kalbą. Nuo 1874 m. Siamo vyriausybė bandė įtikinti raštingąją Isano gyventojų dalį, kad tajų kalba kaip rašomoji kalba yra patogesnė ir todėl priimtinesnė bendraujant su vyriausybe.

Isaaners skubiai turėjo suprasti, kad jie yra tajų... Kai ši kampanija ne iš karto prigijo, buvo imtasi prievartos priemonių ir tajų kalba buvo pradėta naudoti kaip rašomąja švietimo kalba. Įvedus šią plataus masto švietimo reformą, šio šalies kampelio gyventojai nuo mažens galėtų būti ugdomi suvokiant, kad tajų kalba ir kultūra yra pranašesni už Isaano kalbas ir kultūrą... Šią švietimo sistemos reformą iš dalies įkvėpė susirūpinimą dėl Bankoko centralistinės jėgos politikos įgyvendinimo. Juk sostinės žmonės greitai priėjo prie išvados, kad visoms toms naujai įkurtoms naujoms, centralizuotoms valdžios institucijoms sukomplektuoti reikės daug, bet tikrai daug naujų valdininkų. Ir tie valstybės tarnautojai, pageidautina įdarbinti vietoje, žinoma, turėjo mokėti rašyti tajų kalbą... Pirmoji visiškai tajų mokymo įstaiga Isaane buvo Ubon Wasikasathan mokykla Ubon Ratchathani mieste, įkurta 1891 m. ir visiškai remiama Bankoko.

Sopha Ponthri ir kiti du lyderiai

Siekiant nukreipti šią kalbos indoktrinaciją mokyklose, kurios buvo užmaskuotos kaip švietimas, iš eilės buvo išleisti šeši vadovėliai, kuriuos parašė Phraya Sri Suthorn Wohan (Noi Ajaari Yangkul) šiaurės rytuose: Munbotbanphakit., Wanitnikon, Aksonprayok, Sangyokphitan, Waiphotchanaphijan en Phisankaran. Nelabai patenkinti kalbos prievartos rezultatais, nuo 1910 m. Bankokas Isaanui atsiuntė monitorius, siekdamas užtikrinti, kad vaikai gautų ir mokytųsi tajų kalba. Veiksmas, kuris tapoapdovanotassu įvedimu Privalomojo pradinio ugdymo įstatymas1921 m. priimtas įstatymas, pagal kurį visi Isaano tėvai privalo leisti savo vaikus lankyti tajų kalbos pamokas... Per mažiau nei ketvirtį amžiaus tajų noi kaip rašytinė kalba prarado visą savo socialinį aktualumą ir išnyko...

Kurį laiką buvo pasipriešinimas. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje daugelis tėvų Ban Sawathi mieste Khon Kaen provincijoje, vadovaujami populiarios Molamo dainininkės Sopha Ponthri, atsisakė leisti savo vaikus į mokyklą. Jie pagrįstai bijojo, kad praras savo laosietį šaknys ir etninės priklausomybės ir taptų tailandietiška... šis maištas, kurį taip pat įkvėpė nauji, dideli vietiniai mokesčiai, greitai išplito į platesnės apylinkės kaimus. 16 m. gruodžio 1940 d. policija nutraukė susirinkimą, kuriame dalyvavo daugiau nei 500 žmonių, ir suėmė 116 žmonių. Sopha Ponthri ir trys sukilėlių lyderiai po dviejų mėnesių buvo nuteisti kalėti XNUMX metų Khon Kaene už „kabotphai nai ratchaanachak' (maištas prieš karalystę). Likę suimtieji buvo paleisti, bet daugiau nei trisdešimt iš jų mirė nelaisvėje... Khui Daengnoi, vienas iš trijų nuteistųjų, po kelių mėnesių paslaptingai nuskendo kalėjime. Sopha Ponthri taip pat mirs praėjus mažiau nei dvejiems metams po jo teistumo po to, kai jam buvo suleistas vaistas, kuriam jis pasirodė alergiškas...

Išskyrus keletą išimčių, eilinis Isaaner nebeprisimena, kad prieš vos dvi kartas turėjo savo rašytinę kalbą... Dažnai pamirštame, kad kalba yra daug daugiau nei garsų ir žodžių sujungimas. Kalba yra tradicijų, istorijos, kultūrinės atminties ir žinių saugykla ir gaila, kad tokie dalykai išnyksta...