Kitaip nei įprasta – trečia savaitė: Kambodža

6 m. kovo 2007 d. 11.25 val. jie išvyko į Siem Rypą. Pirmoji jų kelionė į Tailandą buvo 1999 m., o 2020 m. kovą tai bus 15^e būti laikai. Su juo yra 16^e laiko, nes JI norėjo aplankyti kitą žemyną, o JIS išvyko į turą po džiungles, kai…

Atvykus į Siem Rypo oro uostą, dėl jų vizos buvo nemažas vargas dėl imigracijos. Ten jie tikrai turėtų lankyti „draugiškumo klientams“ kursus.

Kaip papildomą paslaugą nedidelė kelionių agentūra Patajoje jiems suteikė privatų vairuotoją ir gidą už 25 dolerius per dieną. Žinoma, JI manė, kad tai buvo fantastiška. Šis draugiškas, neblogai angliškai kalbantis vyras pateikė plačią nuomonę apie savo šalį. Pirmoji stotelė buvo netoli centrinio turgaus esančio viešbučio „Freedom“. Viena nedidelė problema – nebuvo lifto, todėl JAI turėjo du vyrai nešti jos lagaminą.

Po gaivaus dušo ir paragavęs pirmojo kambodžietiško patiekalo vairuotojas vėl buvo pasiruošęs vaišinti juos visą likusią dienos dalį. Kad būtų lengviau, jis nuvežė juos į kultūros kaimą, kur mokiniai buvo mokomi tipiškų amatų. Jų dėmesį ypač patraukė speciali klasė, kurioje mokėsi kurčiųjų mokinių.

Tada patraukėme link Tonle Sap ežero. JIS ir JI sumokėjo 15 USD vienam asmeniui, kad galėtų nuplaukti vyriausybės laivu į ežerą. Galbūt daug pinigų, bet dalis jų atiteko neturtingiems šio rajono žmonėms. Praėjome stulpų trobesius, kuriuose gyveno 17 žmonių šeimos. Manoma, kad kiekvienais metais gimdavo dar vienas vaikas. Mažieji ten vaikščiojo be drabužių, o kai kurios moterys net neturėjo viršutinių drabužių. Jiems tikrai reikėjo tos paramos! JIS ir JAI čia patyrė tikrą kultūrinį šoką. Koks skurdas.

Kai jie išlipo iš taksi, JĄ pykino nuo ežero sklindančio kvapo. Vanduo buvo purvinai rudos spalvos ir blogai kvepėjo. Tačiau lietaus sezono metu, kai vanduo išsilieja per krantus, jis palieka derlingą dumblą. Laukai atrodė labai žali ir visur ganėsi vandens buivolai. Gražus vaizdas. Šiems vietiniams vanduo nebuvo problema. Žmonės jį naudojo maudydamiesi, maudydamiesi, skalbdami drabužius ir turbūt ir gamindami su tuo vandeniu? Prireiks šiek tiek laiko, kol ji daugiau žuvies valgys...

Tada jie sėdo į savotišką ilgauodegę valtį ir nuplaukė prie atviro ežero, kur kvapas staiga nustojo. Buvo gražu, net po dar vieno saulėlydžio, kuriuo jie jau žavėjosi savo kelionių metu. Tai vis dar gniaužė kvapą. Plaukėme į gyvenvietę, kurioje buvo auginami krokodilai ir šamai. Jei į vandenį įmetate šiek tiek maisto, jis staiga virsta neramia jūra. Įspūdinga pamatyti. Trūkumas, jei buvote per arti, nes permirkote. JI niekada negirdėjo, kad jis prašytų drėgnos servetėlės, bet tada ji tai padarė!

Ežere plūduriuojančiuose nameliuose gyveno įvairių tautybių atstovai. Tačiau daugiausia jie išsiskyrė savo religija. Buvo budistų, krikščionių ir musulmonų. Jie daugiausia gyveno iš žvejybos. Tačiau tam buvo taikomos griežtos taisyklės.

Jų valtis taip pat reguliariai buvo apgulta mažų laivelių su žmonėmis, kurie bandė parduoti vaisius ar visokius daiktus. Nusipirkti nieko nebuvo įmanoma, nes pardavėjai tiesiog ateidavo. Ypač maži vaikai (jų valtis buvo lygiai praustuvė) bandė parduoti bananus. JIS negalėjo taip gerai susitvarkyti (didelis žibintas su maža lempute). JI taip pat pakeitė taktiką, kai mažasis sušuko „prašau, prašau“ ir maldavo kolos skardinės. Tą vakarą JI negalėjo nuryti nė kąsnio, ją visa tai taip nuliūdino.

Antrą dieną jos svajonė išsipildė. Pagaliau ji galės pamatyti Angkor Vatą. Ši šventykla tikrai yra pasaulio stebuklas ir tikrai nenusileidžia Egipto piramidėms ar kitiems garsiems pastatams. Tą dieną buvo debesuota, bet vis tiek labai šilta. Ginkluota ventiliatoriumi ir skrybėle, JI atlaikė karštį ir gėrė vandenį, daug daug vandens.

Leiskite papasakoti jums nedidelį anekdotą. JIS norėjo užlipti aukščiausiais laipteliais, kad padarytų gražią nuotrauką. JI laukė apačioje, nes laiptai atrodė per pavojingi. Prakaitavęs JIS pagaliau pasiekė viršūnę ir kai JIS pagriebė fotoaparatą, JI su siaubu pamatė, kad lėktuvas išskrido į orą (dėl prakaituotų rankų nuslydo) ir pagalvojo, kad nusileis žemyn visais tais laiptais. . Tačiau JIS padarė paskutines pastangas jį sugauti ir… laimei, JIS jį pagavo pačiu laiku. Fu, kokia palaima.

Vairuotojas kiekvieną kartą mus vežiodavo iš šventyklos į šventyklą, nes kompleksas didžiulis. Mes manėme, kad Angkor Tom buvo puikus, džiunglės buvo beveik visiškai apaugusios akmenimis ir atrodė labai paslaptingos.

Vakare jiems dar užteko jėgų paprašyti taksi vairuotojo nuvežti juos į „The Red Piano“. Tai gerai žinomas restoranas Siem Rype, kuriam vadovavo flamandų vyras, Gente turėjęs kavinę pavadinimu „De Rode Piano“, o dabar vedęs Kambodžos moterį. Prancūzų kolonijinio stiliaus pastatas yra vieno aukšto su atvira terasa. Po trijų savaičių ryžių ir makaronų JI valgė dar vieną vakarietišką patiekalą: skanų kiaulienos kepsnį garstyčių padaže su bulvytėmis. Skanu ir JIS...JIS pasigedo savo sumos prijaukinimo!

Paskutinę atostogų dieną jie praleido prie baseino, atsipalaiduodami. Maudynės, saulės vonios, paskutinis aliejaus masažas, bet vis tiek Kambodžos tuk tuk į senąjį turgų. Dar jiems nesužinojus, ištikimas vairuotojas atvyko jų pasiimti ir nuvežti atgal į oro uostą. Bankoke jie nusileido 21 val. ir turėjo laukti iki pusės dviejų nakties, kol bus perkelta į Amsterdamą. Ką JI ir JIS padarė, kad praleistų laiką? JI apsipirko ir dar vieną parduotuvę, nes jos rankiniame bagaže dar buvo vietos. JIS atsisėdo terasoje ir gėrė Singha čia, Singha ten ir Singha visur.