Nusileido atogrąžų saloje: man nerūpi, aš tiesiog nuimu.

Els van Wijlen šiuo metu gyvena su savo vyru „de Kuuk“ Koh Phangan saloje. Jos sūnus Robinas saloje atidarė kavos kavinę.

Šiandien aš einu prie krioklio, kuris man labiau tinka nei visos maudynės jūroje. Taip pat gražu ir šaunu. Jaučiu, kad pusvalandis kopimo sudegina milijoną kalorijų ir tampu lankstesnis bei stipresnis.

Jaučiuosi šiek tiek nejaukiai, nes pirmą kartą po ilgo laiko mūviu šortus. Siaubingai bjaurūs šortai su gumele juosmenyje, vieninteliai man tinkantys čia saloje, likusieji vaikiško dydžio... Jei prieš 10 metų būtum pasakęs, kad eisiu į gatvę su šiomis kelnėmis, būčiau pamanęs, kad tu išprotėjai.

Bet taip, laikai keičiasi, keičiasi ir kūnas, ir protas.

Taigi sėdu į paspirtuką ir su netinkamais šortais, sportbačiais ir marškinėliais nuvažiuoju į Phang krioklį. Ten išlipu ir greitai ieškau džiunglių prieglobsčio. Retkarčiais pasižiūriu žemyn ir tenka priprasti prie apnuogintų kojų... jos gana mėsingos ir balkšvos... Nemiauk ir eik toliau, jei tai darysiu dažniau, jos taps raumeningesnės ir rudesnės.

Laimei, šiandien tylu, aš su niekuo nesusitinku. Kuo aukščiau lipu, tuo labiau jaučiuosi lyg būčiau vienas pasaulyje. Skanus.

Ilsiuosi labai gražioje vietoje, prie negilaus baseino prie krioklio. Waaaaaaa, skanaus! Esu visiškai viena, jaučiuosi viena su gamta. Užmerkusi akis mėgaujuosi garsais ir kvapais, o tada suprantu, kad nusirengusi drabužius dar labiau sugyvenčiau su gamta.

Atsimerkiu, vėl pažvelgiu žemyn ir matau savo mėsingas baltas kojas ir abejoju… bet ne per ilgai….
Ką aš vis tiek rūpinuosi, aš čia pati ir darau tai. Nusirengiu tai, ko nebenoriu dėvėti, viską susidedu į kuprinę. Įlipu į savo „privatų baseiną“ ir mėgaujuosi skaidriu vėsiu vandeniu. DIEVIŠKAS!!!

Po kurio laiko esu pailsėjęs ir pasiruošęs kopti toliau. Vis dar tobuloje harmonijoje su gamta griebiu kuprinę ir atsargiai per uolas leidžiu kelią į krioklį. Greitai tekantis vanduo trankosi žemyn per uolas, lėtai lipu vis aukščiau.

Tada netikėtai pamatau kelis sporto entuziastus, einančius taku palei krioklį. Jie atrodo šiek tiek keistai, kai mato mane stovintį keturiomis to krioklio viduryje. Bet man nerūpi.

Žinoma, esu ypač atsargus, nes taip pat suprantu, kad be jo esu gana pažeidžiamas...

Kai nebegaliu eiti, vėl pailsiu prieš pradėdamas kelionę atgal. Po slidaus nusileidimo per vandenį ir paskutinės tako dalies prieinu iki vietos, kur reikia vėl susidėti daiktus iš maišo. Buvo gražu. Kol iš kuprinės ištraukiu drėgnas kojines ir sportinius batelius, esu patenkintas žmogus.

Tai buvo graži patirtis!

Labai rekomenduoju basomis pasivaikščioti po džiungles ir užkopti į krioklį!