Mirtis Isaane – paskutinė diena

Penktadienio rytą Inkvizitorius lieka namuose, patardamas savo mylimajai. Ji prognozuoja, kad tai bus sunki diena. Tik apie pietus kartu važiuojame į Poa Deing namus, automobiliu, nes turime atsargų. Žinome, kad tradiciškai jiems trūks gėrimų ir dabar nebereikia važinėti pirmyn ir atgal kiekvieną kartą, kai dosnus svečias nusprendžia pavaišinti alumi ar laoso kao.

Automatiškai įsitaisome virtuvės palapinėje, kur sėdi linksmi žmonės. Na, visi, matyt, linksmi, nepaisant to, kad šiandien yra kremavimo diena. Meilė buvo teisi, gėrimas liejasi laisvai. Kartu su daugybe maisto, kurį nuolat pristato, dažniausiai mirusiojo vaikai ir (arba) anūkai. Žmonės atvyksta iš toli, šeimos, draugų ir pažįstamų, Deingo tėvas, matyt, buvo populiarus žmogus. Šiandien yra ir žmonių, kurie aiškiai atsisveikino su kaimu, tai pastebi ne tik aprangoje, bet ir manierose. Žvelgiant kiek išdidžiai, perdėti sveikinimai tarsi aukšto rango ponai ir ponios. Daug aukso ant kaklo ir riešų. Bet lygiai taip pat tikėtina, kad vartos mases alkoholio, kaip ir kaimo gyventojai.

Tenka palaukti vienuolių, kurie, kaip bebūtų keista, pasirodo tik apie trečią valandą po pietų. Kai mūsų yra penkiolika, tai yra daug. Jie iškart dingsta į viršutinį kambarį, kur vis dar guli kūnas, laimei, karstas atvėsęs. Iš karto skersai sugirsta mantros, tradiciškai sustiprintos per dideliais garsiakalbiais. Kai kurie atsuka kėdę link namų ir pamaldžiai suspaudžia rankas, tačiau dauguma ir toliau maloniai šnekučiuojasi, nors ir mažesniu garsu. Po pusvalandžio iškviečiami stiprūs vyrai, didelę dėžę tenka nunešti ir padėti ant pikapo galo. Akimirką Inkvizitorius bijo nelaimingų atsitikimų ant laiptų, bet viskas baigiasi gerai.

O Inkvizitorius taip pat turi padidinti eiseną su savo pikapu, dvylika žmonių yra įstrigę dėžės gale. Bitės mašina irgi pilna. Su šaldytuvais, pilnais ledo ir gėrimų. Eisena juda lėtai, daug mašinų, pirmasis kamštis, kurį čia patiria Inkvizitorius, nes užtveriame kelią kitiems eismo dalyviams – kuriems nerūpi ir kantriai stovi nuošalyje. Kaip bebūtų keista, mes nevažiuojame link šventyklos ir Inkvizitoriaus laukia dar viena staigmena. Vyras kremuojamas senu būdu, o ne deginimo krosnyje, kaip paprastai būna kiekvienoje šventykloje. Kaimo gyventojai čia mėgsta tradicijas. Už kelių kilometrų nuo kaimo yra miškas, priklausantis šventyklai.

Atvira erdvė su stogine, be šoninių sienų, tik stogas nuo saulės. Ten sėdi vienuoliai ir artimiausi šeimos nariai. Maždaug už dvidešimties metrų stovi krūva ką tik sukapotų medžių kamienų ir ant jos padėtas karstas. Tikrai graži krūtinė, beveik dvigubai didesnė kaip žinome, baltai lakuota aukso spalvos dekoracijomis. Viršuje buvo įrengtas tipiško tajų stiliaus stogas. Aplink daug gražių gėlių kompozicijų su aukotojų vardais. Ir tada prasideda ceremonija, vienuoliai vėl pradeda murmėti.

Tačiau tai praeina pro šalį, aplink linksmai leidžiami gėrimai, pasigirsta kalbos ir juokas, kad nebegražu. Niekam, kas tuo neįsižeidžia, net mano brangusis, kuris paprastai prisitaiko prie aplinkybių, atrodo, kad jam labai smagu. Na, mantros trunka ilgai, labai ilgai. Jei dar kas nueina ko nors paskaityti, vyro gyvenimas atgyja. Kažkas visiems pradeda dalinti mažas rankų darbo bambukų gėlių kompozicijas, kurios vėliau bus įdėtos į karstą arba ant jo. Inkvizitorius, šiek tiek neramus dėl visų linksmybių, dabar mato veiklą prie dėžės ir atsisėda arčiau. Nes jis to dar nepatyrė, tik įprastą deginimąsi šventykloje.

Kai kurie vyrai nuima gėlių kompozicijas ir atidaro karstą. Ir tada įpilkite į jį benzino. Oho. Tarp rąstų dedamas nedidelis laužas, viskas paruošta. Tada visi susirinkusieji paskutinį kartą pasisveikina su karstu ir uždeda gėlių kompoziciją ant medžio ar karsto, o po to prieina prie vyriausiojo vienuolio po baldakimu. Jis dalija riešines, jos populiarios, nes daugelis prašo daugiau. Inkvizitorius su nerimu stebi, ar jie užkuria ugnį, bet ne, vėl kažkas ateina paskaityti. Didesnes dovanas dovanojusių žmonių vardai. Nuo penkių šimtų batų. Oi, brangusis, ilgas sąrašas, nes dažniausiai būna vienuolio drabužio pavidalu, pakviestieji prieina ir labai mandagiai pasideda ant audinio priešais minėtą vienuolį, juk ponioms neleidžiama turėti fizinių susisiekti su jais.

Ir tada prasideda ugnis. Apačioje mediena gana greitai plečiasi, taip, kad kai liepsnos didėja ir pasiekia dėžę, atsiranda liepsnos pliūpsnis, benzinas dėžėje. Palaipsniui karstas lūžta, šoninės sienos griūva ir Inkvizitorius nustemba pamatęs kūną. Ne silpniems skrandžiams. Bet jie nelaukia, kol baigsis degimas, yra trys specialistai, kurie tuo užsiims ir pelenus surinks vėliau. Minios traukiasi į Deingo namus, traukiamės ir mes.

Kur vakarėlis tęsiasi kaip įprasta. Valgyti ir gerti, kalbėti ir juoktis, trūksta tik muzikos. Daug vaikšto pirmyn atgal, visi nori su visais pasikalbėti. O Inkvizitorius juda nuo stalo prie stalo, jį kviečia daugelis ir jis turi patenkinti jų smalsumą. Greitai nuo to pavargsta ir grįžta į maisto gaminimo palapinę, ten daug smagiau, draugai yra. O brangusis – kuris gerokai prisigėrė. Taip nebus per vėlu, parduotuvė vėl turėtų atsidaryti rytoj apie pusę šešių. Ir Inkvizitorius grįžta į poa Deingą. Viską reikia nuimti, o medžiagą grąžinti į kaimo trobą. Vėl daug linksmybių ir juoko, garantuota.

Mirtis Isaane, visiškai kitokia patirtis nei Vakarų pasaulyje!