Isaanas farangas

Prieš tai, kai De Inquisitor sužinojo apie kitų farangų buvimą, jis mažai bendravo. Pasak jo draugų, kuriuos jis paliko Patajoje, jis persikėlė į pasaulio galą.

Tik nedaugelis ištesėjo pažadą apsilankyti. Dabar Inkvizitorius iš tikrųjų turėjo arba turi mažai problemų dėl to. Svečių iš senosios tėvynės taip pat nebėra. Tai nutikdavo reguliariai Patajoje, kai atvykdavo šeima ir draugai, draugų draugai. Tai suprantama, turistui čia mažai ką veikti, nebent tikrai nori pažinti vargingą regioną giliai Pietryčių Azijoje. Be to, kaip išlepintas Vakarų turistas reaguos į sumažėjusį komfortą, jo manymu, prastesnę higieną, į aštrų ir rupų maistą, į nesuskaičiuojamus vabzdžius, gyvates ir kitus gyvūnus?

Žinoma, jis retkarčiais matė farangą netoliese esančiame mieste, bet tai buvo retkarčiais ir dažniausiai sezono metu: žiemos mėnesiais netoliese apsistodavo sniego paukštis, Songkrano metu, kai susituokdavo, mišrios poros. dienų, o liepą ir rugpjūtį, kai Europos švenčių metas pritraukia vyrus į savo mylimosios šeimą.

Be to, Inkvizitorius tikrai neieškojo farango kontakto. Iš pradžių per daug užsiėmęs namo ir parduotuvės statybomis, paskui, kaip ryto žmogus, išeinu tik ryte apsipirkti ir panašiai. Tada nematysite jokių farangų.

O dabar staiga viskas įgauna pagreitį, jis vėl daugiau bendrauja su vakariečiais.

Inkvizitorius žinojo, kad daug farangų kas vakarą susitikdavo griežtoje miesto terasoje. Kažkas jam net buvo sakęs, kad tai „Pas paštininką“. Taigi per savo dienos apsipirkimo ratus Inkvizitorius ieškojo baro, kavinės tokiu pavadinimu, ar tikrai ją reikėjo rasti? Jis važiavo kitais maršrutais, suko ir išvažiavo siauromis gatvelėmis, bet nieko panašaus nerado. Nėra farango baro.

Iki tol, kol išimties tvarka vakare jam teko greitai apsipirkti vietiniame Lotus Express. Apie šeštą valandą jau ėmė temti. Įstrižai priešais Lotusą, ten jie sėdėjo. Prie didelio akmeninio stalo ir akmeninių kėdžių, papildytų keletu sutrūkinėjusių plastikinių kėdžių. Iš viso nėra baro.

Parduotuvė ir kirpykla. Savininkas yra vietinis paštininkas, anglai tai vadina 'At the Postman's'... .

Maždaug keliolika britų visada buvo labiau linkę į nuotykius, kai kalbama apie užsienio šalis. Vienišas prancūzas, su kuriuo Inkvizitorius gali išmokti savo antrąją valstybinę kalbą. Švedas, amerikietis, vienas ar du vokiečiai. Ir tik neseniai, taip, olandas. Beveik kiekvieną vakarą jie eina išgerti kelių alaus primityvioje gretimo miesto terasoje.Per keturias savaites, kai Inkvizitorius tai žinojo, dabar jis ten buvo keturis kartus.

Prie stalo tikrai buvo daugiau skirtingų temų nei Pataja „farango susitikimuose“.

Jokių skundų nei partneriu, nei kitomis moterimis, Tailandu, „Isan sąlygomis“, jokio verkšlenimo dėl vizų ar pinigų ir pan. Dalinamasi daugybe informacijos apie tai, ką kur galima gauti, kas naujo, kur šalia yra gražių vietų ir pan. Švietimo.

Tačiau taip pat prasidėjo kažkas, ką De Inquisitor vadina „Tailando tinklaraščio poveikiu“.

Olandų kalbėtojai, kurie skaitė jo dienoraštį, atsakė į jį, net prašė susisiekti. Inkvizitorius niekada neatsako iš principo ir netgi buvo šiek tiek drovus, kad pas juos būtų atvykę farango turistai, nes nebenori daugiau verkšlenti, kaip dažnai būdavo Patajoje. Kol vieną dieną kažkas netikėtai privažiavo prie parduotuvės. Panašiai manė ir mūsų pirmasis farango klientas, ir toliau pasirašęs, nes iš mašinos išlipa plačiai besišypsantis vakarietis, žiūrintis. Taigi ne, kelią rado belgas, jis gyvena apie penkiasdešimt kilometrų nuo čia ir šiek tiek pažįsta apylinkes. Stebuklingai greitai užsimezgė draugystė, pagrįsta bendru Isaano supratimu. Dabar palaikome ryšį, kartais apsilankome pirmyn ir atgal, kai reikia, tačiau dažnis išlieka maloniai mažas.

Bet raupsuotasis tęsė. Kaip Inkvizitoriaus tinklaraščio gerbėjas, jis atsakė į kai kuriuos klausimus, su jais susisiekė. Taip galvoja Inkvizitorius, nes iš pradžių nieko nežinojo. Tokiu būdu tas sumanus belgas surinko grupę žmonių, visus „Isaanfarangus“. Tie, kurie čia gyvena, susikūrė gyvenimą arba ką tik pradėjo. Tik olandiškai kalbantys, o tai yra kažkas kitokio, nes dažniausiai kai bendrauji su vakariečiais čia turi kalbėti angliškai. Arba vokiečių. Arba prancūzų. Būkite atsargūs su savo juokeliais, sarkazmu, teiginiais – nes jie dažnai nepagauna. Dabar tai yra.

Taigi, kai Inkvizitorius gauna elektroninį laišką, kuriame siūloma susitikti vienai dienai, Inkvizitorius yra labiau entuziastingas, nei iš pradžių manė.

Paskyrimas vyksta korektiškai laiko atžvilgiu, esame ir liekame farangai. Po trumpos įžangos važiuojame į vokišką restoraną Kham Ta Kla. Tik dvidešimt penki kilometrai nuo Inkvizitoriaus, kuris, žinoma, to nežinojo. Nes dar įdomiau, kad vyras prekiauja ir naminiais sumuštinių įdarais, nuostabiai keičiasi nuo riboto vietinio pasirinkimo.

Inkvizitorius čia tikrai taps nuolatiniu.

Prie stalo iškart daug linksmybių, pokštai ir pokštai, įdomios patirtys keliauja pirmyn ir atgal. Kartą leidžiame dalyvaujančioms žmonoms sėdėti kartu viename stalo gale, šiek tiek prieštaraujant mūsų principams, bet dabar vyriški pokalbiai gali vykti tik olandų kalba. Palengvėjimas po daugelio metų tajų, anglų kalbos ir šiek tiek Isan. Inkvizitorius sužino ir kitų įžvalgų apie Isaaną, nes net ir tose mažose Žemosiose šalyse prie jūros yra daug mentaliteto skirtumų tarp kilmės regionų.

Po valgio penkių automobilių karavanas išvyksta į mūsų parduotuvę. Inkvizitorius, dieną prieš tai išgėręs per daug butelio Beer Chang, šiek tiek bijo išgertuvių, bet tai nėra labai blogai. Juk visi vis tiek turi važiuoti namo.

Olandas iš Amsterdamo. Tvirtas septyniasdešimt, beveik aštuoniasdešimt. Labai pasitikintis, malonus vyras. Kas gerai atremia olandiškus belgų pokštus. Jis gyvena miestelyje netoli Inkvizitoriaus kaimo, susitikome dvi savaites anksčiau. Ir jie iškart tapo bendražygiais, dabar tikriausiai matomės kiekvieną savaitę, nes jis gyvena netoli naujo restorano, kuriame dabar dažnai valgo Inkvizitorius.

Yra dar vienas jo tautietis, bet Inkvizitorius pamiršo, iš kur jis kilęs. Maloni švelni asmenybė, neįmanoma, kad kiltų iš didmiesčio, mano Inkvizitorius. Jam reikia praleisti daugiau laiko, jis gali išmokti tailandietišką kalbą, nes sako, kad su tuo kovoja, ir tai yra kažkas, ką galite panaudoti čia, boozousj, beveik būtina.

Tada yra Briuselio gyventojas, na, iš to beprotiško miesto apylinkių. Puikus akcentas dėl Belgijos dvikalbystės ir pirmos klasės juokdarys. Tačiau jis turi dvi problemas. Jis kovoja su žvirbliais, kurie nuolat kuria lizdus jo stoguose. Kurį jis bando nušauti, nesėkmingai. O „kartušai“, jo atveju – plastikiniai rutuliai, pakeičiantys kulkas, visada patenka į jo baseiną. Jie užkemša filtrą. Inkvizitorius tikrai nori jį aplankyti, nors jis gyvena už dviejų šimtų kilometrų, Roi Et, taip ir vyksta didelėje šalyje, atstumai nėra problema. Bet jis turi nedidelį kurortą, galite nakvoti, todėl turėtų būti įmanoma surengti mielą išgertuvių vakarėlį.

Ar Inkvizitorius eis maudytis savo baseine, priklauso nuo plastikinių kamuoliukų buvimo ar ne... .

Kotryna taip pat. Sint Katelijne Waver yra romantiškas flamandiškas jo buvusios gyvenamosios vietos pavadinimas. Dėsto anglų kalbą vietinėje Isaano kaimo mokykloje. Ir žino, kaip elgtis su Isano mentalitetu, kurį čia puoselėja ir moksleiviai – viską pamiršta. Gražios istorijos, kaip jam sekasi. Dėl malonaus kūno sudėjimo Inkvizitorius tikrai juo tiki, kai jis sako, kad mėgsta gerai gaminti, jo patarimai laukiami tokiam mėgėjui kaip toliau pasirašęs. O dar maloniau, kalbant flamandiškai, yra tai, kad jis gyvena tik už maždaug trisdešimt penkių kilometrų. Tai čia smulkmena. Inkvizitorius taip pat norėtų dažniau su juo žaisti.

Galiausiai, žinoma, buvo raupsuotasis. Iš Sawang Deing Din, bet jis sako, kad visą laiką gyvena Sawang Dine, nors ir ne taip toli. Taigi mes pažįstami vienas kitą kurį laiką. Kovoja su didžiule šaldymo dėže, nes mėgsta pirkti vakarietiškas gėrybes – tikriausiai urmu, nes mums, likusiems, tereikia plastikinio maišelio perkamam duonos užtepui. Paprastai, kai sėdime kartu, Liūtas puikiai dera su dideliais buteliais, tačiau šiandien jis išlieka gana blaivus, kaip ir Inkvizitorius.

Jis smagiai praleido laiką, mėgavosi išskirtinai flamandiškais/olandiškais pokalbiais (neatmetant Briuselio gyventojo, jo tarmė beviltiška), mėgavosi suprantamais juokeliais ir posakiais, o kas galvoja, kad Tailando tinklaraščio dėka susirado naujų draugų. Tiesiog taip, iš niekur. Dešimt tūkstančių kilometrų nuo mūsų šaknų.

Verta pakartoti: Isaanfarangs paprastai turi gerą požiūrį ir, vėlgi kalbant flamandiškai, yra augalų lyderiai. Jie visur pasirodo gerai, daro savo gyvenimą įdomų. Ir svarbiausia, jie nesiskundžia, mėgaujasi, nepaisant patiriamų Isano išdaigų.