Jėzuitai Siame: 1687 m
Savo disertacijos labui vėl dirbau Amsterdamo universiteto bibliotekoje, kai akis užkliuvo už labai intriguojančio labai senos tailandiečiams knygos pavadinimo:
VOYAGE DE SIAM DES PERES JESUITES, Envoyés par le Roy […] avec leurs stebėjimai astronomiques et leurs remarques de physique, de geography, d'hydrographie et d'histoire. Amsterdamas, 1687 m.
Žinoma, turėjau tai žinoti pats, todėl knygą iš specialių kolekcijų paėmiau ir pateikiau apžiūrėti. Akivaizdu, kad jums neleidžiama neštis tokios senos knygos namo, jei tik išvengtumėte pagundos iškirpti iš knygos graviūrų, jas įrėminti ir parduoti atskirai Oudemanhuispoort!
Knygą parašė vienas iš klaidžiojančių tėvų, vardu Guy Tachart, ir aprašoma kelionė, kurią kompanija atlieka saulės karaliaus vardu iš Bresto per Gerosios Vilties kyšulį ir Bantamą (Java) į tuometinę Siamo sostinę, kuri, anot jo, vadinasi Crung Si Aya Tha Ya. Tai sugrąžina mus į pažįstamą teritoriją. Šioje sostinėje jie Siamo dvare susitinka su portugalu Konstantinu Phaulkonu, kuris dirbo kartu su tuometiniu karaliumi ir turėjo ministro pirmininko pareigas, labai galingą žmogų. Tėvai greitai suprato, kad daug ko pasiekti nepavyks, ir pakako užimti akis bei ausis ir kuo daugiau sužinoti apie siamiečių manieras, papročius ir religinius įsitikinimus. Todėl Guy daug apie tai praneša ir smagu skaityti, kokių pastebėjimų jie padarė, ypač religijos srityje. Štai keletas dėmesio vertų pranešimų.
Anot Guy, jų religija rodo tiek daug panašumų su katalikų tikėjimu (žinoma, vienintelis tikras tikėjimas jam ir jo tėvams), kad beveik neišvengiama, jog Evangelija taip pat buvo apreikšta siamams seniai, tačiau laikui bėgant ji buvo pakeista ir sugadinta dėl nežinojimo ir jų kunigų. Puikus senovės jėzuitų atsivertimo ir inkorporacijos dreifo pavyzdys!
Siamiečiai tiki Dievu, kuris yra tobula būtybė, susidedanti iš kūno ir dvasios, kuris padeda žmonėms duodamas jiems įstatymą, nukreipdamas jiems, kaip gyventi gerai, mokydamas tikrosios religijos ir mokydamas reikalingų mokslų. Guy taip pat pažymi, kad siamiečiai iš tikrųjų nesidomi jokiais mokslais ir jiems tik smalsu, ką jiems atneš ateitis: šiuo tikslu jie konsultuojasi su astrologais ir praktikuoja visokius kitus prietarus.
Šventojo Rožinio bažnyčia ant Chao Phraya upės kranto Bankoke (1887 m.) – (Wild Alaska Ken / Shutterstock.com)
Jų Dievo laimė nėra tobula, kol jis nemiršta neatgimęs iš naujo, nes tada jis nebėra nelaimės ir vargo objektas. Žmonės taip pat gali tapti Dievu, bet tik po ilgo laiko, nes pirmiausia jie turi būti pasiekę tobulą dorybę. Dabar aišku, kad Guy kalba apie Budą, bet keisčiausia, kad šio vardo nėra visoje knygoje! Mįslingas nutylėjimas, ar už to slypi jėzuitų išdaiga?
Pasak Guy, jie vadina savo dievu Sommonokhodom, ir jis pasakoja daugiau įdomių dalykų apie šį personažą, bet tai būtų per toli. Jis paaiškina, kodėl krikščionybė labai mažai tikėtina, kad įsitvirtins toje šalyje: siamiečiai bjaurisi Kristaus kryžiumi, nes jei jis būtų buvęs teisus, jo teisingumas ir gerumas būtų apsaugoję jį nuo šios siaubingos bausmės, kurią jis patyrė, ir nuo priešų rūstybės.
Siamas tiki, kad dangus ir žemė nebuvo sukurti, bet egzistavo amžinai ir neturės pabaigos. Žemė plokščia ir kvadratinė, plūduriuoja vandenyne ir yra apsupta itin stiprios ir nuostabiai aukštos sienos. Yra rojus ir pragaras, kurie yra laikinas atlygis ar bausmė už nusipelniusias būtybes, kol jos vėl įsikūnys. Jų kunigai laikomi tikrais dievo mėgdžiotojais, kurie mažai ką bendro turi su pasauliu. Jie niekada nesisveikina su pasauliečiu, net su pačiu karaliumi. Pagrindiniai įsakymai pasauliečiams yra šie:
- garbinti Dievą ir Jo Žodį, be jo kunigų ir vienuolių;
- nevogti;
- nemeluoti ir neapgauti;
- nevartoti alkoholio;
- nežudyti gyvų būtybių (žmonių ir gyvūnų);
- nesvetimauk;
- pasninkas švenčių dienomis;
- tomis dienomis nedirba.
Jei palyginsite šį sąrašą su dešimčia įsakymų, stebėtinai nepastebėsite įsakymo gerbti savo tėvą ir motiną, o tai yra tvirtas faktas Tailando kultūroje. Išskyrus tai, jis yra gana panašus, žinoma, išskyrus alkoholį. Tai irgi akivaizdu, nes didžioji dauguma tų įsakymų kyla iš to, kad žmogus yra sociali būtybė, bandos gyvulys su susijusia morale. Jums visai nereikia dievo, kad jį sukurtumėte ir nurodytumėte.
Dar smagiau, nei tiesiog pažvelgti į kitą kultūrą pro savo akinius, yra pažvelgti į kitą kultūrą kieno nors iš kitos kultūros ir (arba) visiškai kitokio laiko akimis (tai reiškia maždaug tą patį)!
– Pakartotinis pranešimast -
Ačiū, kad pasidalinai savo atradimu, Pete. Labai įdomu! Ar tokios knygos tekstas bibliotekoje nebuvo suskaitmenintas, kad jis būtų plačiau prieinamas?
Knyga iš tiesų buvo suskaitmeninta ir ją galima nemokamai rasti adresu https://books.google.be/books?id=vZMOAAAAQAAJ&printsec=frontcover&hl=nl&source=gbs_ge_summary_r&cad=0#v=onepage&q&f=false
Knygos vertimą į olandų kalbą galite rasti adresu: https://goo.gl/3X7CYJ
Įdomus straipsnis! Keletas papildymų.
Konstantinas Phaulkonas buvo graikas, o ne portugalas. 1688 m. birželio mėn. jam buvo įvykdyta mirties bausmė kartu su savo pasekėjais ir Siamo kronprincu, nes jo globėjas karalius Narai gulėjo mirti. Sėkmės į sostą Siame dažnai buvo kruvini reikalai.
Taip 1685 m. apie Phaulkon pasakė abatė de Choisy, kuri buvo diplomatinio vizito į Siamą dalis (iš:Mémoires pour servir à l'histoire de Louis XIV, 1983:150)[
„Jis buvo vienas iš tų pasaulyje, kurie turi daugiausiai sąmojingumo, liberalumo, didingumo, drąsos ir buvo kupini puikių projektų, bet galbūt jis norėjo turėti prancūzų kariuomenę tik tam, kad pasistengtų tapti karaliumi po savo šeimininko mirties, kuri, jo manymu, yra neišvengiama. Jis buvo išdidus, žiaurus, negailestingas ir nepaprastų ambicijų. Jis palaikė krikščionių religiją, nes ji galėjo jį palaikyti; bet aš niekada nebūčiau juo pasitikėjęs tuose dalykuose, kuriuose nebuvo susiję su jo paties pažanga“
„Sommonokhodom“ greičiausiai yra Sramanano Gautamos („asketiškojo Gautama“) sugadinimas. Buda turi daug vardų. XVII amžiuje žodis „budizmas“ dar nepasiekė Europos. Tajų kalba Buda, žinoma, vadinamas phráphoéttáchâo.
To meto Europos keliautojai beveik visi tikėjo, kad Buda yra dievas. Nors galite tai įsivaizduoti paviršutiniškai, tai nekalba apie šių jėzuitų įžvalgas, kruopštumą ir intelektualines galias. Be jokios abejonės, siamiečiai krikščionių tikėjimą laikė vienodai prietaringu, kuriame jie buvo teisūs.
„Jėzuitų pokštas“ yra menkinantis terminas, kurį oponentai vartojo dėl miklumo, kurį turėjo parodyti nepalankios ordinas, kad galėtų skelbti, jų manymu, nuoširdžias tiesas, nesuderinančias su (tuometinės) Romos ortodoksų tironija, kad būtų išvengta griežtos cenzūros ir represijų. Šis terminas taip pat buvo vartojamas tinklaraščio straipsnyje dėl nepagrįsto įtarimo, nes, kaip jau nurodė Tino Kuis:
„Budizmas ir mokslas: vadovas sutrikusiems“, 2009 m. Čikagos universiteto leidykla, autorius Donaldas S. Lopezas jaunesnysis. taip: „Tėvas Tachardas taip sako apie Budą, kurį jis vadina Sommonokhodom, jo tailandietiško Budos epiteto Śramaņa Gautama, asketiškojo Gautamo tarimą:“ su prancūziška aptariamo jėzuito internetine versija. „Marc“ susieta paskyra.)
Transliteracija „Gautama“ (visiškai sanskritiškai: Siddhārtha Gautama arba pali: Siddhattha Gotama) yra šiuolaikiškesnė nei „khodom“, bet neabejotinai angliškai nekalbantiems žmonėms šis asmenvardis tariamas ne taip tajų kalba. Kadangi budizmo mokyme bus keli Budos, jėzuitai buvo natūralu, kad garsiausią, šlovintą kaip kvazidievybę, vadindavo jo asmenvardžiu ir (dėl mandagumo arba kad būtų galima atskirti jį nuo bendravardžių) vienu iš savo titulų. Nors Naujasis Testamentas žino tik 1 Gelbėtoją, objektyvus ir skrupulingas marsietis, niekada negirdėjęs termino „krikščionybė“, apibūdintų ne „Kristus“, o tiesiog „Viešpats Jėzus“.
Ačiū Tino už papildymą. Konstantinas Phaulkonas iš tikrųjų buvo graikas. Jo vardas graikiškai yra Κωσταντής Γεράκης arba Konstantinos Gerakis. Gerakis angliškai reiškia sakalas, todėl olandiškai sakalas. Niekada nesupratau, kodėl jo graikiškas vardas Siame buvo išverstas į anglų kalbą.
Atsiprašau už neteisingą Konstantino Phaulkono graikiško vardo vertimą, kuris turėtų būti Κωνσταντῖνος Γεράκης. Beje, karalius Narai suteikė Konstantinui Phaulkonui Chao Phraya Wichayen titulą (เจ้าพระยาวิชาเยนทร์).
Šis straipsnis ateina kaip iš dangaus, kad išliktų stilingas. Renku medžiagą apie krikščionybės vietą Nepale. Žinau, kad jėzuitai daug nuveikė per 2015 m. žemės drebėjimą, tačiau kai kurios protestantų konfesijos labai veržiasi skelbti savo viziją. Patirkite tai patys. Visa informacija laukiama.
Ačiū, kad dalinatės, visada malonu turėti tokį kitokį požiūrį į šalį. Taip pat ačiū Tino už tolesnius komentarus.
Dabar, kai Phaulkonas turėjo mišraus portugališko kraujo žmoną Maria Guyomar de Pinha po vyro mirties, ji tapo verge karališkojoje virtuvėje. Jos įtaka tajų virtuvei didžiulė, nes beveik visi tradiciniai tajų desertai yra portugališkos kilmės ir pristatomi jos pačios.
ar tie misionieriai taip pat neįkūrė Krk Auttajos mieste? Šventasis Juozapas?
Žmonėms, besidomintiems Siamo istorija, Hua Yai įsikūrusi leidykla „White Lotus“ išleido daugybę įdomių knygų apie Siamą pakartotinių spaudinių, dažnai išverstų ir į anglų kalbą.
„White Lotus“ išleido išverstas knygas, be kitų, mano.
Norint išlaikyti nuotaiką: dar vieną kuriozinį krikščionišką požiūrį į šalį galima rasti viename iš tų vertimų į anglų kalbą: Tailando Karalystės arba Siamo aprašymas. Tailandas valdant karaliui Mongkutui, monsinjoro Jeano-Baptiste'o Pallegoix, paskelbta 1854 m. Tai geriausias Siamo manierų ir papročių aprašymas prieš prasidedant didžiajai modernizacijai vadovaujant HM karaliui Chulalongkornui.
FH Turpin, Siamo karalystės istorija iki 1770 m., išleista 1771 m., yra dar vienas svarbus ankstyvosios istorijos pasakojimas – žinoma, mūsų Vakarų suvokimu.
GF de Marini ir jo kitas misionierius „Naujas ir įdomus Laoso Karalystės aprašymas“ buvo paskelbtas 1663 m. Tai taip pat apie talapoi arba vienuolius ir kalbą.
Išsamus Isan aprašymas yra iš Etienne'o Aymonier, Isan Travels. Šiaurės rytų Tailando ekonomika 1883–1884 m., pirmą kartą išleista 1895 ir 1872 m. su daugybe labai detalių žemėlapių ir vietovardžių.
Žavi ir ypatinga. Krikščionybė ir budizmas turi daug panašumų. Kasmet Tailande lankausi nuo 2003 m., pirmuosius dešimt metų fondo vardu. Daugiausia apsistodavau Pai rajono kaimuose. Daug troliuoja su angliškai kalbančiais vienuoliais, todėl galėjo pažvelgti į Tailando budizmo virtuvę. Tuomet jėzuitai tikrai pamatys, kad budistai nepriims jokio kito tikėjimo. Tai skiriasi su gentimis Tailando šiaurėje. Žmonės ten yra animistai ir ypač aktyviai veikia protestantų bažnyčia. Norėjau, kad šios bažnyčios ir jų leidėjai liktų namuose. Jėzuitai suprato, o šiandieniniai krikščionys – ne. Bet Pieto dėka tai išlieka gražus indėlis.
Paskutinius kelis kartus, kai pravažiavau Pai (Čiang Mai provincija), mačiau juodai apsirengusias musulmones ant mopedo; atrodo, kad tik vakaruose yra graži bendruomenė. Chai Prakane yra šiek tiek kiniška šintoistų šventykla. Chiang Rai provincijoje kelis kartus lankiausi Kinijos šventykloje, o šiaurėje yra ir katalikų krikščionių bažnyčių.
Animizmas yra labai būdingas visam Tailandui (išskyrus galbūt su Malaizija besiribojančias provincijas, kuriose daugiausia gyvena musulmonai): Daugeliui tailandiečių Theravada budizmas yra turtingas padažas, kuris vargu ar taikomas be vienuolių gydymo. Taip pat, pavyzdžiui, vandenyje drebančios ateitį numatančios lazdos, vienuolių namų palaiminimai, namas vaiduoklis ir „lak muang“ (miesto varpos stulpas) yra animistiniai. Kai krikščionys susigrąžino Kalėdų eglutes, budistai ėmėsi animizmo, bet dažniausiai nesistengdami jo įrėminti į budizmo mokymus ar susilpninti.
Paskutinius kelis kartus, kai pravažiavau Pai (Čiang Mai provincija), mačiau visiškai juodas vualiuotas musulmones moteris ant mopedo; atrodo, kad tik vakaruose yra graži bendruomenė. Chai Prakan yra Kinijos šintoistų šventykla. Čiangrajaus provincijoje kasmet lankydavausi šventykloje, kur negaliu nustatyti, ar kinų kilmės neturtingų berniukų mokymas vienuoliškai yra socialinis darbas, ar užmaskuota seminarija. Dar gerokai prieš tai, kai šventyklos teritorijoje buvo pastatytas didžiulis Buda, virš įėjimų ir ant stogų pastebėjau akį traukiančias svastikas (besisukančius ratus, simbolizuojančius amžinus pokyčius ir pasikartojimą). Šiaurėje taip pat yra katalikų krikščionių bažnyčių. Daugybė animistinių „kalnų genčių“ beveik nebuvo priimtos pagrindinių religijų.
Animizmas yra labai būdingas visam Tailandui (išskyrus galbūt provincijas, besiribojančias su Malaizija, kur daugiausia gyvena musulmonai): Daugeliui tailandiečių Theravada budizmas yra turtingas statusas, kuris vargu ar praktikuojamas be paramos vienuolių „kas“ ir elgesio su jais. Taip pat, pavyzdžiui, vandenyje drebančios ateitį numatančios lazdos, vienuolių namų palaiminimai, namas vaiduoklis ir „lak muang“ (miesto varpos stulpas) yra animistiniai. Kai krikščionys susigrąžino Kalėdų eglutes, budistai ėmėsi animizmo, bet dažniausiai nesistengdami jo įrėminti į budizmo mokymus ar susilpninti.
Tikrai geras atradimas ir ačiū, kad dalinatės turiniu. Ieškodama kitos knygos aptikau ir šią:
http://www.dcothai.com/product_info.php?cPath=46&products_id=1152
Ar tai gali būti tos pačios knygos vertimas?
grtz Will
Gera istorija, sveikinu. Be to: jėzuitų ordinas tikrai nebuvo skurdus, ką liudija aprašyta kelionė į Siamą. Viduramžiais Katalikų bažnyčia, o ypač jėzuitai, kaip savo monogramą naudojo raides IHS, ją vis dar galite rasti ant bažnyčių fasadų, maldos kortelių ir altorių. Jėzuitų ordino įkūrėjas Ignacas Lojola savo antspaudo ženklu pasirinko raides IHS. Dabar šioms raidėms naudojami paaiškinimai Isem Habemus Socium (Jėzus yra kaip palydovas) Tai buvo turtingas, o ne labai turtingas ordinas ir todėl raidės IHS taip pat buvo verčiamos kaip Iesuitae Habent Satis (jėzuitams užtenka) arba kaip Iesuitae Hominum Seductorres (Jėzuitai yra vyrų viliotojai)
IHS yra santrumpa lotyniškomis raidėmis iš graikiškos Jėzaus rašybos, tik šis vardas be papildomo dėmesio. Dėl linksniavimo tekstuose pasitaiko ir IHM (akuzatatyvas) ir IHV (genityvas, datyvas). Graikų-lotynų kalbos vertimas yra gana sudėtingas, nes dėl tik iš dalies „modernizuotos“ transliteracijos viduramžiais IHS kilmė nebebuvo aiškiai atpažįstama, todėl tarp pusiau ir neišmanančių kilo visokių nesąmoningų „paaiškinimų“, pavyzdžiui, „Iesus Hominum Salvator“ (Jėzus žmonių Gelbėtojas).
Pranciškonas Bernardinas iš Sienos (1380–1444) jau buvo plačiai išplatinęs rašybą „IHS“. Jėzuitų ordinas, kuris buvo įkurtas tik 1534 m., daugiausia buvo įkvėptas modelio Jėzaus, todėl jų pavadinimas. Jų įkūrėjas Ignacas Lojola (1491–1556) neabejotinai žinojo tikrąją IHS kilmę. Taigi ta simbolika jam ir jo pasekėjams buvo akivaizdi. Dėl to IHS tapo būdinga jėzuitams.
Jėzuitų ordinas savo taisyklėje (pareigų sąraše) įrašė „skurdą“ ir todėl yra vadinamoji „prastoji tvarka“. Ne nariai, o ordinas galėjo turėti nuosavybės. Buvo daug vadinamųjų „turtingųjų ordinų“, kurių nariai galėjo turėti asmeninio turto. Tačiau visi jėzuitai buvo pilnateisiai kunigai, todėl jie buvo daug labiau išsilavinę nei daugelio kitų ordinų vienuoliai. Tai savaime reiškia intensyvesnius ryšius aukštesnėse klasėse. Be to, kadangi jėzuitai savo krašte teikė ir gerą išsilavinimą, o tai buvo svarbiausia jų veikla šalia misionieriško darbo (ir ankstyviausiomis dienomis slaugyti ligonius), daugelis pasiturinčių mokėsi jėzuitų kolegijoje. Tie „geresni sluoksniai“ reguliariai teikė ordinui didelę paramą, todėl nenuostabu, kad jis tapo turtingesnis už kitus vargšų ordinus. Tačiau turtingųjų kategorijų turtas, palyginti su narių skaičiumi, dažnai buvo daug didesnis.
Tai tapo labai prieštaringa tvarka, nes aplink Katalikų bažnyčią vyko ilgalaikė kova dėl valdžios: Vakarų Europos katalikų pasauliečiai valdovai prieš popiežių, kuris galėjo pasikliauti jėzuitais. Tada piktadariai tyčia piktnaudžiavo minėta neatpažįstama IHS kilme, kad diskredituotų ir išjuoktų tvarką, kaip anksčiau Josephas Jongenas. 1773 m. popiežius buvo priverstas atšaukti savo pagrindinę paramą, tačiau už Vakarų Europos ribų ši popiežiaus tvarka buvo ignoruojama ir tvarka toliau egzistavo; po Prancūzijos revoliucijos ją oficialiai perkūrė popiežius (1814).
Dėl jėzuitų / IHS asociacijos IHS beveik nebuvo naudojamas už jų ribų, tačiau dabartinis popiežius Pranciškus turi IHS savo herbe. Įtariu, kad jis atsigręžia į Bernardiną Sienietį.
Pataisymas: mano paskutinė frazė buvo pagrįsta jo pasirinktu popiežiaus vardu, kurio galima tikėtis iš pranciškono. Tačiau 1958 m. jis įstojo į jėzuitų ordiną, todėl buvo pirmasis jėzuitas, tapęs popiežiumi.
Gerb. Jefai, „Šmeižėjai tada sąmoningai piktnaudžiavo buvusia neatpažįstama IHS kilme, siekdami diskredituoti ir pašiepti tvarką, kaip aukščiau aprašytas Josephas Jongenas“, – rašote pažodžiui. Net ateistas nesišaipo ir nenori nieko įžeisti, ką tu man darai.
Dabartinis popiežius yra jėzuitas
Nežinau geriau nei tai, kad IHS yra In Hoc Signo (šiame ženkle) santrumpa.
Kartą mokykloje sužinojau, kad IHS iš tikrųjų reiškia IeHSus, bet taip pat ir ichthus, senovės graikų žuvis ir Kristaus simbolis pirmaisiais amžiais.
Besidomintiems reikėtų perskaityti, kas parašyta priesaikoje, kurią jėzuitai duoda prieš tapdami nariu ir įstodami.
Internete yra Jėzuitų priesaika. Mėgaukitės skaitymu.