Pua, Pua, Pua

Sagos ir legendos pasitaiko visose šalyse Tailandas nėra išimtis. Radau gražią istoriją apie baltarankį giboną – didžiąją beždžionę, gyvenančią Tailando atogrąžų miškuose.

Tradiciniame tajų folklore gibonas laikomas nusivylusio meilužio reinkarnacija. Gibonus dažnai galima išgirsti „giedant“ iš medžių viršūnių ir šiek tiek liūdnų aimanų, pavyzdžiui, Pua, Pua, Pua. Čia išgirstama sielvartaujančios princesės vaiduoklis, šaukiantis pasiklydusio vyro beviltiškomis, bet nesibaigiančiomis jo paieškomis.

Pua yra tajų kalbos žodis (nors ir šiek tiek vulgarus), reiškiantis vyrą. Legenda pasakoja, kaip ir kodėl šie tipiški gibonų garsai.

Seniai, labai seniai, kai žvaigždės buvo jaunos ir dievai dalijosi savo magiškomis galiomis su mirtingaisiais, gyveno jaunas princas Chantakoropas, kuris buvo išsiųstas pas atsiskyrėlį į džiungles mokytis magijos, nes tik atsiskyrėliai žinojo dievai. Princui atrodė, kad tos studijos varginančios ir nuobodžios, bet jo laimei atsiskyrėlis susilaukė dukters Moros, kuri linksmino jį savo grakščiais šokiais ir atnešė bananų, duriano gabalėlių ir kitų vaisių.

Kai Chantakoropas baigia studijas, jis grįžta į rūmus pretenduoti į sostą. Prieš jam atsikeliant kelionė eina, atsiskyrėlis duoda jam mažą urną. „Šioje urnoje yra dovana, kurią, tikiuosi, visada branginsi. Jame glūdi didžiausias tavo širdies troškimas, – kalbėjo atsiskyrėlis, – bet tu neturi atidaryti urnos, kol neatvyksi į savo tėvo rūmus. Jei atidarysite jį dar nepasiekę savo karalystės saugumo, jūsų laukia didžiulė nelaimė. Princas pažadėjo atsiskyrėliui paklusti šiems žodžiams ir su dėkingumu priėmė dovaną. Atsiskyrėlis nusilenkė savo aukštam svečiui ir atsisveikino: „Sawasdee (sudie), nepamiršk, ką tau sakiau. Tu buvai ispetaS! “

Chantakoropas pradėjo savo ilgą kelionę atgal per džiungles. Kiekvieną kartą, kai išaušta nauja diena, jis pastebėjo, kad urna nepaaiškinamai tapo sunkesnė. Princo smalsumas taip pat išaugo ir galiausiai jis nebegalėjo laukti. Nekantriai nuėmė nuo urnos dangtelį ir jo didžiulei nuostabai stebuklingai pasirodė atsiskyrėlio mieloji dukra Mora. Chantakoropas ir Mora skubiai susituokė artimiausiame kaime. Jie tęsė kelionę į Karališkuosius rūmus, princas troško padovanoti savo nuotaką tėvui.

Kai jie artėjo prie karalystės sienos, Chantakoropas žiauriai priminė atsiskyrėlio įspėjimą ir suprato, kad sulaužė vyrui duotą žodį. Tuo metu iš miško pasirodė banditas, kuris kaip prizą iššaukė princą į kovą su Mora. Jie kovojo narsiai, bet princas greitai pavargo nuo ilgos kelionės. Banditas smogė princui galingu smūgiu, dėl ko šis nukrito ant žemės, o kardas iškrito iš jo nepasiekiamų rankų. "Mora!" Jis sušuko: „Greitai, jei vertini mano gyvybę, atnešk man mano kardą!

Mora pasiekė kardą prieš banditą, bet akimirką atitraukė to bandito žvilgsnį ir paliko kardą ten, kur gulėjo. Tada banditas paėmė sau ginklą ir akimirksniu nužudė princą. Sukrėsta savo neveiklumo pasekmių, Mora sėdėjo pasilenkusi ant savo mylimo princo kūno ir šaukė: „Pua, pua, pua (vyras, vyras, vyras).“

Banditas išsivežė moterį, kurios širdis buvo sudaužyta. Mora nesipriešino ir visą laiką ji šaukė: „Pua, pua, pua“. Dienos pabaigoje, saulei leidžiantis, dievai paniekinamai pažvelgė į juos iš dangaus ir staiga atsiskyrėlis atsistojo prieš savo dukrą ir banditą. Susigėdęs dėl savo įspėjimo išdavystės, jis pavertė ją gibonu.

Nuo tos dienos ji klajoja po miškus ieškodama savo žuvusio vyro: melancholiškas gibono skambesys „Pua, pua, pua“ yra amžina gedulo ir sielvarto daina.