„Už paveikslo“: romanas apie meilę, pareigą, ištikimybę ir laikinumą

Kulap Saipradit (Nuotrauka: Vikipedija)

Daugiau informacijos Daugiau informacijos
"Aš mirštu be nieko, kas mane mylėtų, bet esu patenkintas, kad yra kažkas, kurį myliu"
Paskutiniai žodžiai, kuriuos Kirati rašo Nopphornui mirties patale.

Už paveikslo

„Už paveikslo“ parašė Siburapha (rašytojo vardas Kulaap Saipradit, 1905–1974) prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Iš pradžių jis buvo išleistas dalimis dienraštyje, o vėliau keturiasdešimt kartų perspausdintas kaip knyga ir yra vienas žinomiausių ir gražiausių Tailando literatūros romanų. Istorija buvo sukurta 1985 ir 2001 m. filmu, o 2008 m. buvo paversta miuziklu, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Bie the Star.

Istorija prasideda žvilgsniu į labai įprastą paveikslą, vaizduojantį kalnų peizažą Mitakėje, Japonijoje, su dviem mažomis figūrėlėmis – vyru ir moterimi, sėdinčiomis ant uolos. Tada Nopphonas savo žodžiais pasakoja paveikslo istoriją.

Nopphornas patenka į Kirati užkeikimą

Nopphornas yra 22 metų Tailando studentas Tokijuje, kai jo prašoma palydėti porą į trijų mėnesių medaus mėnesį per Japoniją. Momrachawong [karaliaus proanūkio titulas] Kirati ištekėjo už penkiolika metų vyresnio ir vienodai aristokratiško Chao Khun Athikaanbodi būdamas 35 metų.

Nuo pat pirmojo susitikimo Nopphornas patenka į gražiojo, žavaus ir protingo Kirati kerą, o meilė gilėja ir sužydi per daugybę vėlesnių susitikimų ir pokalbių. Žygio Mitakės gamtos parke metu jis pareiškia jai meilę ir aistringai bučiuoja. Nors ir dalijasi aistra, ji atbaido jį, apeliuodamasi į savo pareigą maloniam ir mandagiam vyrui, kurio iš tikrųjų nemyli.

Po kelių savaičių pora Kirati ir Chao Khun grįžta į Tailandą. Nopphorn rašo savo aistringus laiškus, į kuriuos ji atsako labai šiltai ir kurie parodo jos meilę niekada to nepasakydama. Nopphorno meilė išblėsta, susirašinėjimas nutrūksta. Chao Khunas miršta, o Nopphornas parašo Kirati raštelį su užuojauta.

Kirati išeina, o Nopphornas randa raštelį su meilės pareiškimu

Po septynerių metų Japonijoje Nopphornas grįžta į Tailandą, kur veda 7 metų sužadėtinę Pari, kurią pasirinko jo tėvas. Jis nejaukiai aplanko Kiratį. Po kurio laiko Nopphorn yra pašauktas į Kiračio mirties patalą, kuris, sergantis galutine tuberkulioze, karštligiškomis akimirkomis vis mini Nopphorn vardą. Kai Kirati miršta, Nopphornas randa raštelį su tekstu iš aukščiau esančios citatos.

Trumpa ศรีบูรพา (Siburapha, pažodžiui „Šlovingieji Rytai“) biografija

Gimęs 1905 m. neturtingoje šeimoje, lankė garsiąją turtingųjų mokyklą, Tepsirinas, jis parašė daugybę knygų nuo 1928 m., taip pat įsitraukė į žurnalistiką. Dėl šio darbo jis keliavo į Japoniją ir Australiją.

Po karo jis įkūrė „Taikos judėjimą“, kuris priešinosi Korėjos karui ir branduoliniams ginklams, taip pat reikalavo panaikinti spaudos cenzūrą. Jis buvo socialistas ir pirmiausia priešinosi karališkiesiems, o vėliau kariniams diktatoriams, tokiems kaip Phibun ir Sarit.

1951 m. jis aplankė Isaaną su keliais draugais iš „Taikos judėjimo“, kad išdalintų maistą ir antklodes per potvynį netoli Surino. Jiems grįžus į Bankoką, jis buvo suimtas kartu su šimtu kitų „komunistų lyderių“ ir įkalintas 5 metams.

1958 m. Kulaap vadovavo delegacijai į Pekiną. Kai kiti delegacijos nariai grįžo į Tailandą, jie buvo suimti ir įkalinti. Kulaap nusprendė likti Kinijoje, kur mirė 1974 m. Jo sūnus Surapanas vedė Wanee, Pridi Phanomyong dukrą.

Keletas ištraukų iš knygos

Nopphorno ir Kirati pokalbis jų viešbučio sode apie Chao Khuną, Kirati vyrą.

(Nopphorn)...“ Aš jį pažįstu seniai. Jis labai malonus žmogus. Štai kodėl tu turėtum jį labai mylėti.
Dabar atėjo Kiračio eilė akimirką tylėti. „Man jis patinka taip, kaip vaikams patinka malonus vyresnis vyras“.
'Tu nieko nesakei apie meilę. Turiu omenyje meilę tarp vyro ir žmonos, vyro ir moters.
„Jūs matėte, kas aš esu ir kas yra Chao Khunas. Mūsų amžius labai skiriasi. Tai tarsi kalnas, kuris trukdo meilei tarp mūsų ir neleidžia mūsų meilei realizuotis“.
– Bet ar tikrai įmanoma meilė tarp seno vyro ir jaunos moters?
„Aš netikiu meile tarp dviejų tokių žmonių. Aš netikiu, kad tai tikrai įmanoma, nebent įsivaizduotume, kad tai gali būti padaryta, ir tai gali būti klaidinga vaizduotė.
„Bet jūs esate laimingi savo santuokoje. Ir vis dėlto jūs sakote, kad nesusitinkate vienas kito įsimylėję“.
………„Jei moteris yra pakankamai patenkinta, ji negalvoja apie meilės problemą. Ko daugiau ji gali norėti, kol yra laiminga, su meile ar be jos……..Meilė gali atnešti kartėlio ir skausmo į mūsų gyvenimą……..Ar norite sužinoti, kodėl aš už jo vedžiau? Tai ilga istorija, per ilga šiam vakarui.
Vėliau ji paaiškina, kodėl ištekėjo už Chao Khun. Ji norėjo pabėgti iš slegiančios aristokratiškos aplinkos, kurioje buvo uždaryta. Santuoka suteikė jai tam tikrą laisvę.

Nopphornas ir Kirati vaikšto Mitakės gamtos parke. Po iškylos Kirati sako:
..."Aš vos galiu paeiti atgal."
- Aš tave vešiu, - pasakiau. Atsistojau ir apkabinau jos kūną, kad palaikyčiau ją. Ji tyliai atsisakė mano pagalbos, bet aš neklausiau. Kai ji atsikėlė, aš laikiau jos ranką, buvau arti jos. "Ar tu laiminga?" paklausiau.
„Kai žiūriu į žemiau esančią upę, manau, kad mes įkopėme labai toli. Įdomu, ar turiu jėgų grįžti atgal.
Priėjau arčiau jos taip, kad mūsų kūnai beveik susilietė. Kirati atsirėmė į kedrą. Jaučiau, kaip mūsų širdys smarkiai plaka.
„Kai grįšime namo, čia nupiešysiu dvi figūras“, – sakė ji.
"Aš tokia laiminga taip arti tavęs."
– O kada tu mane paleisi, kad galėtume susikrauti daiktus?
– Nebenoriu tavęs paleisti. Prispaudžiau jos kūną prie savęs.
– Nophornai, nežiūrėk į mane taip. Jos balsas pradėjo drebėti. 'Leisk man eiti. Dabar jaučiuosi pakankamai stiprus, kad galėčiau atsistoti ant kojų.
Prispaudžiau veidą prie jos švelniai rausvų skruostų. Nebegalėjau savęs valdyti. Pritraukiau ją prie savęs ir aistringai pabučiavau. Akimirką papuoliau į užmarštį.
Kirati išsilaisvino iš mano gniaužtų ir nustūmė mane nuo savęs. …. Ji atsirėmė į medį ir alsavo, lyg būtų nuėjusi ilgą kelią ir pavargusi. Jos rausvi skruostai buvo tamsesni, lyg būtų nudeginti saulės.
– Nopphornai, tu nežinai, ką ką tik man padarei, – tarė ji vis dar drebėdamas.
– Žinau, kad tave myliu.
– Ar tada dera, kad tokiu būdu išreiškiate man savo meilę?
„Nežinau, kas tinka, bet meilė mane užvaldė ir aš vos nepraradau proto“.
Kirati pažvelgė į mane liūdnu žvilgsniu. „Ar visada išreiškiate savo meilę, kai esate iš proto? Ar nežinojote, kad nėra nieko, dėl ko labiau gailėsitės, nei dėl to, ką darote, kai esate iš proto?

Po kelių dienų.
„Mes niekada neturėjome susitikti“, – gailėdamasis pasakė Kirati, labiau sau, nei man. „Iš pradžių buvo taip gražu, bet dabar tai virto kankinimu“.

Pirmoji Nopphorno raidė.
„Vos neišprotėjau, kai laivas lėtai dingo tolumoje ir nebemačiau tavo veido grožio. Vos nenualpau ant teisiamųjų suolų, kai nebemačiau tavo mojuojančios rankos…………tik dabar suprantu tą baisią tiesą, kad, nors daug kartų tavęs klausiau, niekada nepasakei, ar myli mane, ar ne. Žinau, kad tavo tylėjimas nereiškė, kad atstūmei mano meilę. Labai norėjau, kad tai aiškiai pasakytum. Jei tik pasakytum, kad mane myli, tai būtų didžiausia laimė mano gyvenime. Ar galite patenkinti mano norą, prašau?

Pirmasis Kirati atsakymas laišku.
"Jei vis dar neatvėsote, turiu patarti rašyti laiškus šaldytuve arba lauke, kai sninga."

Antrasis Nopphorno vizitas į Kiratį Bankoke.
– Kirati, turiu tau pasakyti kai kurias naujienas.
'Tikiuosi, tai gera žinia. Tai turi būti susiję su jūsų darbo pažanga. Ji su susidomėjimu laukė mano atsakymo.
'Ne. Tai gera žinia, bet tai neturi nieko bendra su mano darbu. Neabejoju, kad jums bus malonu išgirsti, kad aš greitai ištekėsiu. Ji atrodė šiek tiek šokiruota, tarsi nesitikėtų šios žinios.
'Ar tu tuokiasi?' – pakartojo ji neaiškiu tonu. – Tai ponia, kurios laukėte Bankoke, ar ne?
– O, tu jau žinojai?
'Ne, aš neturėjau supratimo. tik spėjau. Ar seniai pažįstate vienas kitą?'
– Ji mano sužadėtinė.
'Nuo kada?' Kirati veidas išreiškė abejonę, o ne spindėjo iš laimės.
„Septyni ar aštuoneri metai. Prieš pat išvykstant į Japoniją.
– Bet visą tą laiką, kai buvau su tavimi Tokijuje, tu niekada man nieko nesakėte apie sužadėtinį.

Mirties patale Kirati dovanoja paveikslą Mitakė Nopphornui.
– Ar prisimeni, kas ten atsitiko, Nofornai?
- Aš ten įsimylėjau, - atsakiau.
„Mes ten įsimylėjome, Nofornai“, – tarė ji užsimerkusi. 'Tu įsimylėjai ten ir tavo meilė ten mirė. Bet su kitu ta meilė vis dar gyvena išsekusiame kūne. Iš už užmerktų akių vokų rieda ašaros. Kirati išvargęs sėdėjo tylėdamas. Žiūrėjau į tą kūną su meile ir liūdesiu...
Po savaitės Kirati mirė. Aš buvau su ja tomis tamsiomis valandomis, kartu su draugais ir artimais giminaičiais. Prieš pat pabaigą ji paprašė rašiklio ir popieriaus. Ji norėjo kažką pasakyti, bet jos balsas atsisakė, todėl ji parašė: Daugiau informacijos "Aš mirštu be nieko, kas mane mylėtų, bet esu patenkintas, kad yra kažkas, kurį myliu"

ศรีบูรพา, ข้างหลังภาพ, ๒๕๓๗
„Siburapha“, „Už paveikslo“, „Šilkaverpių knygos“, 2000 m

– Pakartotinai paskelbtas pranešimas –