Khun Chang Khun Phaen, garsiausias tajų literatūros epas

Beveik kiekvienas tailandietis žino tragišką istoriją apie klasikinį meilės trikampį tarp Khun Chang, Khun Phaen ir mielojo Wanthongo.

Daugelis gali deklamuoti jo dalis. Iš jo buvo sukurti pjesės, daugybė filmų, televizijos serialų, taip pat pritaikytos knygos ir animaciniai filmai. Apie tai pasakoja dainos ir patarlės, o Suphanburi ir Phichit mieste daugelis gatvių pavadintos šios istorijos veikėjų vardais. Vardas Phaen patrauklus Tailandas tas pats kaip pas mus Romeo ar Kazanova, puikus meilužis ar moteriškė, jei norite.

fonas

Galbūt istorijos šaknys siejasi su tikru įvykiu kažkada XVII amžiuje. Tada jis buvo perduodamas žodžiu ir nuolat plečiamas naujomis siužetinėmis linijomis ir detalėmis. Keliaujantys teatro kolektyvai vaidino dalis istorijos; visur Tailande jie galėjo pasikliauti entuziastinga publika. Tik XIX amžiaus viduryje istorija buvo užrašyta teisme, misionierius Samuelis Smithas ją išspausdino 17 m., o geriausiai žinomas princo Damrongo Rajanubhabo leidimas.

Knygą gražiai į anglų kalbą išvertė gerai žinoma pora Chrisas Bakeris ir Pasukas Pongpaichitas pavadinimu „Pasaka apie Khun Chang Khun Phaen, didįjį Siamo liaudies epą apie meilę, karą ir tragediją“, o išleido „Silkworm Books“ (2010 m. ). Įrištas leidimas kainuoja 1500 batų, bet neseniai pasirodė leidimas minkštais viršeliais, kurio aš dar nemačiau. Knygoje yra daug šviečiančių užrašų ir daug gražių piešinių, kurie kartu pateikia išsamų visų to meto Tailando visuomenės sluoksnių vaizdą.

Trumpa istorijos santrauka

Chang, Phaen ir Wanthongas auga kartu Suphanburyje. Čangas yra bjaurus, žemo ūgio, plikas vyras, nešvankūs, bet turtingi. Kita vertus, Phaen yra neturtingas, bet gražus, drąsus, gerai mokantis kovos menų ir magijos. Wanthong yra pati gražiausia mergina Suphanburyje. Per Songkraną ji susipažįsta su Phaenu, tuo metu naujoku, ir jie užmezga aistringą romaną. Changas bando užkariauti Vantongą savo pinigais, bet laimi meilė. Phaen palieka šventyklą ir susituokia su Vantongu.

Po kelių dienų karalius pakviečia Phaeną vadovauti karinei kampanijai prieš Čiangmajų. Changas pasinaudoja savo galimybe. Jis skleidžia gandą, kad Phaenas krito, ir su Wanthongo motina bei jo turtais kaip sąjungininkais pavyksta sučiupti nenorintį Vantongą. Wanthongas mėgaujasi patogiu gyvenimu su nauju, dėmesingu ir ištikimu vyru.

Tada Faenas grįžta iš pergalės mūšio lauke su gražia moterimi Laothonga kaip grobiu. Jis vyksta į Suphanburi ir prisipažįsta savo pirmąją žmoną Wanthong. Po pavydaus ginčo tarp Laothongo ir Wanthongo, Phaen palieka, palikdamas Vantongą su Changu. Už nusikaltimą karalius užvaldo Laotongą.

Phaen grįžta į Suphanburi ir pagrobia Wanthongą. Kelerius metus jie gyvena vienatvėje džiunglėse. Kai Wanthongas pastoja, jos nusprendžia grįžti į Ajutają, kur Faenas erzina karalių prašydamas, kad Laothongas sugrįžtų. Phaen yra įkalintas ten, kur Wanthongas juo rūpinasi.

Bet tada Changas savo ruožtu pagrobia Wanthongą ir nuveža ją į savo namus, kur ji pagimdo Phaeno sūnų. Jam suteiktas Phlai Ngamo vardas ir jis auga kaip spjaudantis tėvo paveikslas. Būdamas pavydus, Changas bando jį nužudyti, palikdamas jį džiunglėse, o tai nepavyksta, o Phlai Ngamas pasitraukia į šventyklą.

Praeina metai, kai Phlai Ngamas seka savo tėvo pėdomis. Jis laimi karo ir meilės mūšio lauke. Changas nepasiduoda kovoje dėl Wanthongo. Jis maldauja karaliaus galutinai pripažinti Wantongą jo žmona. Karalius pasikviečia Vantongą pas jį ir liepia pasirinkti vieną iš dviejų mylimųjų. Wanthongas dvejoja, įvardindamas Phaeną savo didžiąja meile, o Čangą – savo ištikimu gynėju ir geru prižiūrėtoju, todėl karalius siautėja ir pasmerkia ją nukirsti.

Wanthongas nuvežamas į egzekucijos vietą. Jos sūnus Phlai Ngamas deda visas pastangas, kad suminkštintų karaliaus širdį, karalius atleidžia ir pakeičia bausmę įkalinimu. Greiti raiteliai, vadovaujami Phlai Ngamo, tuoj pat išvyksta iš rūmų. Deja, per vėlu, nes iš tolo jie pamato, kaip budelis pakelia kardą, o kai tik atvyksta Phlai Ngam, jis nukrenta Wanthongui į galvą.

Istorijos personažas

Istorija žavi, įvairi ir niekada nenuobodžia. Jame persipina liaudiškas humoras, erotinės scenos, emocingos ir žiaurios akimirkos, vakarėlių, kovų ir kasdienių įvykių aprašymai. Universali istorija apie meilę ir neapykantą, ištikimybę ir neištikimybę, pavydą ir ištikimybę, džiaugsmą ir liūdesį. Personažai paimti iš gyvenimo ir užsitęsia. Kiekvienas puslapis siūlo kažką naujo ir įdomaus. Tie, kuriems neprieštarauja tūkstantis puslapių (bet jei žinote siužetą, galite labai gerai perskaityti jos dalis), turi turtingesnę patirtį.

Keletas ištraukų iš knygos

„...Jos oda atrodė aksomiškai švelni. Jos krūtys buvo smailios kaip lotosai su žiedlapiais, esančiais plyštančiais. Ji buvo kvapni, miela ir labai miela. Kilo audra, susirinko smarkūs debesys. Dulkės sukasi musoniniu vėju. Perkūnas trenkėsi per visatą. Be pasipriešinimo, vandenys užtvindė visus tris pasaulius. Audra nurimo, tamsa išsisklaidė, o mėnulis puikiai švietė. Abu buvo maudomi palaimos...“

„...Tuo pačiu metu buvo rodoma daug skirtingų pasirodymų, o žiūrėti vaikščiojo daugybė žmonių. Petys į petį stumdėsi švelnūs žmonės, paprasti žmonės ir vargšai. Jaunos kaimo merginos skaisčiais veidais dėvi neryškius baltus viršutinius ir apatinius nulupto lotoso dizaino drabužius. Jie vis atsitrenkdavo į žmones ir juokindavo kitus. Jų veidai atrodė išsigandę ir sugniuždyti dėl jų neatsargumo. Nevaldomi girtuokliai svirduliavo aplinkui, iškėlę kumščius, kviesdami praeivius muštis. Jie skriaudė visus, kurie jiems kliudė, kol jiems plojo į akį ir paraudo akis...

– Pakartotinai paskelbtas pranešimas –