Optinė iliuzija kaip meno forma Korate
Kiekvieną kartą dirbdami (savanoriaudami) Gailestingumo namų fonde skiriame šiek tiek laiko ir sau. Paprastai vykstame ilgiau nei trims savaitėms. Dvi savaitės darbui, o vėliau mažiau nei savaitė ekskursijoms po Tailandą. Ar gali visi potyriai paskęsti ir bent jau grįžtame namo kiek pailsėję. Šiais metais Henny ir aš apsigyvenome Nakhon Ratchasima arba Korate.
Paskutinę atostogų dieną nusprendėme paversti muziejaus diena. Ant viešbučio stalo matėme brošiūrą iš kokios nors meno parodos „Arts of Korat“. Tai buvo ir mūsų žemėlapyje. Kadangi niekada neturėjome žemėlapio su songtheaw eilučių, mes visada turime paklausti, kurią dainą turėtume turėti. Mes nekalbame tajų kalba, todėl esame priklausomi nuo kreipiamojo anglų kalbos.
Ponia autobusų stotyje buvo labai naudinga. Ji pastatė mus ant kėdės laukimo zonoje ir maždaug po dešimties minučių nuvedė į dainų salę. Iš karto išvažiavo ir prie pirmo išvažiavimo pagal mūsų žemėlapį pasuko ne ta kryptimi. Na Išlipome už kelių šimtų metrų, maloniai padėkojome vairuotojui ir sumokėjome bei sustojome prie atsitiktinio dainų traukinio.
Vairuotojas pasodino mus į teisingą dainą. Kiekvienas posūkis ir išvažiavimas pagal mūsų žemėlapį nukreipdavo mus teisinga kryptimi. Bet…. staiga jis apsisuko ir pavaziavo kita gatve, nuvaziavo kur nors pasiimti degalų ir mes nukrypome nuo žemėlapio. Paklausė vairuotojo, bet jis negalėjo perskaityti žemėlapio.
Pradėjome vaikščioti atsitiktinai, bet greitai mums to užteko. Taigi mes paskambinome į duris. Paaiškino ir parodė ant kortelės ir brošiūros, ko mes norime. Moteris mus suprato ir tenglišiškai pasakė, kaip reikia vaikščioti, bet mes to nesupratome. Tačiau ji turėjo išeitį: paskambino vyrui, kuris vairavo automobilį ir nuvežė mus į muziejų: gatve, pasukite į kairę ir po kelių šimtų metrų atvykome į tikslą. Žinoma, mes jam ir jo žmonai labai dėkojame.
Kai atvykome į muziejų, buvome sutikti su didele pagarba. Sumokėjome, mūsų paprašė nusiauti batus, o vietoj to mums davė medžiagines šlepetes. Jūs taip pat turite nusiauti batus šventykloje, todėl mums tai nebuvo taip keista. Bet šlepečių dar nebuvome gavę jokioje šventykloje.
Mus pakvietė rankos mostu aplankyti muziejų. Visi kambariai su freskomis. Kartais jos išsiliedavo ant grindų, todėl nusiaviau batus ir apsiaviau šlepetes. Prie kiekvieno paveikslo buvo žymė ant žemės. Netoliese buvo nuotrauka, kaip galite užfiksuoti paveikslą fotoaparatu.
Paveiksle visada trūkdavo vieno ar kelių žmonių. Buvo siekiama, kad vienas iš lankytojų stovėtų paveiksle, o kitas lankytojas nusifotografuotų iš žymėjimo. Nebaigtas paveikslas buvo gerai apšviestas, todėl galėjai (ir reikėjo) dirbti be blykstės. Fantastinis.
Buvome vieninteliai lankytojai ir smagiai praleidome laiką fotografuodami vienas kitą keletą valandų. Paveikslą padarė Tailando menininkai.
Pateikė Adelbertas Hesselingas