Mia Noi fenomenas Tailande

Šis Mia Noi (susijungimas, antroji žmona, meilužė) fenomenas išplito į visus Tailando visuomenės sluoksnius. Įvairiose žiniasklaidos priemonėse galima rasti pasakojimų apie visuomenei svarbius vyrus, turinčius kelias žmonas.

Tačiau šis reiškinys Vakarų pasaulyje sukėlė daug (pagrįstos) kritikos. Tuo remdamasis kunigaikštis Svasti Sobhon 1913 m. atsiuntė memorandumą dėl monogamijos įtraukimo į įstatymą, kad būtų patenkinta užsienio kritika. Nors Rama VI buvo kitokios nuomonės, naujas įstatymas nebuvo priimtas. Be to, Rama VI daugiausia apsupo save jaunais vyrais ir tai buvo labiau karališkas pareiškimas!

Tailandas nepakeitė savo įstatymų iki 1932 m., todėl turėti daugiau nei vieną žmoną tapo neteisėta. Formaliai tai bus „neteisėta“, bet praktiškai nepaklusniau. Tačiau dabar tai nebėra tik turtingųjų ar aukštesnės klasės privilegija. Kol vyras rūpinsis žmona (mia luang) ir vaikais, ji sutiks, kartais ir nenoriai. Geriau, nei likti vienam su vaikais. Tada Mia noi gali pasirūpinti vyru. Tačiau jei mia noi gaus daugiau pinigų nei ji, ugnis sprogs! Tačiau daugelyje Tailando muilo operų ir visuomenėje viskas nėra taip paprasta, kaip čia aprašyta. Todėl gerai žinomas posakis yra toks: „Paprastai tai daroma „paslėpus“, nors Tailando vynmedis apie šiuos reikalus paprastai žino dar gerokai anksčiau nei spauda.

Anksčiau turėti daugiau nei vieną žmoną skyrėsi dėl kelių priežasčių. Tai istorija, kurią papasakojo berniukas.

Kai buvau jaunas, susipažinau su kinų bendruomenės mintimis apie daugiau nei vieną žmoną. Šis apreiškimas atėjo ne iš vyro, o iš mūsų Kinijos šeimininkės.

Gyvendama Bankoke sužinojau, kad mūsų šeimininkė yra mūsų šeimininkės mia noi, nes ji man pasakė. Tuo metu jai buvo keturiasdešimt penkeri, o vyrui – penkiasdešimt. Jie kartu buvo 21 metus. Tai neatrodė kaip mūsų šeimininko nuotykis, jo pirmosios žmonos sąskaita.

Juokdamasi ponia Chao man pasakė, kad jos vyrą, kuris buvo geras kinų sūnus, tradicijos privertė priimti savo tėvų žmoną. Pirmosios žmonos tėvas ir tėvas buvo seni draugai. Jie buvo susitarę, kad jei vienas turės sūnų, o kitas – dukrą, susituoks, siekdami sujungti šeimas ir garbingus verslus.

Tokiais atvejais su jaunuoliu ir moterimis šiuo klausimu nesitariama, o konfucianistiška etika nesuteikia vaikams teisės atsisakyti. Mano šeimininkė šią istoriją papasakojo su humoro jausmu.

„Taigi, mano vyras nuo 8 metų žinojo, kad ves toje pačioje gatvėje gyvenančią perlų pirklio dukrą. Jo tėvas buvo deimantų pirklys. Taigi matote, kad tai puikiai tiko abiem šeimoms. – Bet ar jie mylėjo vienas kitą? aš paklausiau

Kinijos visuomenė kitokia. Tai nėra svarbiausias dalykas tarp vyro ir žmonos. Mano vyro pirmoji pareiga buvo tėčiui ir mamai. Jie davė jam maistą ir išsilavinimą. Jo pareiga buvo patenkinti jų norus dėl šeimos gerovės.

– Bet kaip dėl jo paties laimės?

„Kodėl jis nebūtų buvęs laimingas? Jis turėjo viską, ko jam reikėjo, ir daug daugiau nei daugelis kitų žmonių. Kartais susimąstau apie kultūras, kurios mano, kad „romantiška“ meilė yra vienintelė tikroji laimė. Jei mano vyras nebūtų turėjęs gero maisto ir gero išsilavinimo, ar romantiška meilė būtų padariusi jį laimingą?

„Mano šeima turėjo tiek pinigų, kad mus užaugintų. Mes buvome siuvėjai. Niekur nėra tokia turtinga ar svarbi kaip mano vyro šeima.

„Aštuonerius metus buvau išsiųstas į kinų mokyklą ir man labai pasisekė, kad buvo tiek daug išsilavinimo. Mano tėvas buvo gana apsišvietęs. Jis tikėjo, kad išsilavinusios dukros yra daug vertingesnės nei tik gražios moterys. Bet aš esu patenkinta savo padėtimi, nes ji dabar yra kaip ir kiti žmonės, su kuriais gyvenu.

Šaltinis: Pattaya Mail