2016 m. Kančanaburio memorialinis susirinkimas
Kaip ir kasmet rugpjūčio 15 d., Nyderlandų ambasada Bankoke šiemet surengė susitikimą Kančanaburio karo kapinėse Don Ruk ir Chungkai, skirtą atminti ir pagerbti žuvusiuosius per Antrąjį pasaulinį karą Azijoje. Daugelis žuvo tiesiant prieštaringai vertinamą Siamo-BSiamrmos geležinkelį, daugelis iš jų olandai.
Šiais metais ambasadorius Karel Hartogh pasakė jaudinančią ir įkvepiančią kalbą, kurioje pabrėžė svarbų vaidmenį, kurį turi atlikti naujos kartos pagerbiant karo metu įvykusių tragedijų ir aukų atminimą. Cituoju keletą ištraukų:
„Karus dažnai sukelia nesusipratimas, netolerancija ir, žinoma, valdžios bei teritorijos alkis. Šiandieninis pasaulis rodo, kad nesusipratimas ir netolerancija, ėjimas savo gerovei, deja, nebuvo ištremtas iš šio pasaulio, o galbūt to niekada ir nebus.
Būtent tada, kai nėra karo, žmonės taiką pradeda laikyti savaime suprantamu dalyku. Ypač kai didėja pasaulinė įtampa. Ypač aktyviai dalyvaujant naujosioms kartoms, jaunimui, nepriklausomai nuo jų religinės ar etninės kilmės.
Ir todėl, kaip ir pernai, noriu pabrėžti, kad laisvės negalima laikyti savaime suprantamu dalyku. Ta laisvė reikalauja pastangų. Kad turime priešintis ir ginti vieni kitus nuo blogio. Atsiribodami nuo žmonių, kurie skleidžia neapykantą kurstančią kalbą, nuo tų, kurie supriešina žmones. Nėra lengvų sprendimų sudėtingoms šiuolaikinėms pasaulio problemoms, lengvi tekstai tik sukelia klaidingus lūkesčius ir galiausiai tik apsunkina mūsų gyvenimą ir sambūvį.
Visą kalbos tekstą galite perskaityti adresu: thailand.nlambassade.org/bijlagen/nieuws/toespraak-ambassador.html
Žemiau yra keletas gražių nuotraukų iš šių metų susitikimo.
Šaltinis: Nyderlandų ambasados Bankoke Facebook puslapis.
Gaila, ką tik grįžome namo iš Kančanaburio... praleidome tris dienas.
Vieta, aplinka ir istorija, susijusi su šia vieta, visada yra nuostabi. Per mūsų vizitus visada prisimenu daugybę žmonių, kuriems teko ten išgyventi pačiomis vargingiausiomis sąlygomis, kurių daugelis nepateko.
Šįryt eidamas tiltu, o turistams su džiaugsmu darydamas dešimtis asmenukių ir kitų grupinių nuotraukų, pagalvojau, kad prieš kelias kartas ant tilto kaip gyvas skydas buvo persekiojami tokie pat dideli ar daugiau skaičiai. Tikiu, kad vargu ar buvo turistų, kurie tai suprastų arba iš tikrųjų būtų tuo susidomėję.
Bet kokiu atveju, tai nebuvo paskutinis mūsų apsilankymas...
Turistai turi ką nors žinoti, nes kitaip jie nesivargintų aplankyti tilto. Iš tikrųjų malonu, kad žmonės dabar gali juoktis tokiose vietose, kur praeityje buvo išsiliejęs kraujas. Galbūt ne kiekvienas asmenukes darantis turistas suvokia, kas iš tikrųjų atsitiko, tačiau net ir bandantiems tai vis tiek sunku. Žinau vaizdingus savo senelių pasakojimus apie „japonus“ ir tai, kad atominių bombų dėka aš dabar esu šioje žemėje, bet tikrai suprantu, kas ten ar čia atsitiko... tai neįmanoma.
Gražūs filmai, tokie kaip Geležinkelis ir IwoJimos laiškai (จดหมายจากอิโวจิมา), gali būti tik artimi. Pastarąjį tajų kalba neseniai aptikau internete, ir keli mano pažįstami tailandiečiai tikrai matė tą filmą. Bet ką tu gali apie tai pasakyti? Tiesiog visos tos kančios, neapykantos ir gyvybės praradimai yra tokie nesuvokiami.
Dėkojame už dėmesį šiam ypatingam susitikimui.
Pastaba: antroji citata yra neteisinga, bet ji yra teisinga priede.
Tikrai... Kančanaburis tiesiog įspūdingas ir emocionalus... Kelias valandas trunkanti kelionė traukiniu taip pat verčia susimąstyti... Vien akimirką apie tai pagalvojus... Didelė pagarba Nyderlandams, kurie viską išlaiko...
Tikrai grįšiu trečią kartą...