Tailandietis Vokietijos Vermachte

Daugelį metų ieškojau knygos, kuri galėtų atskleisti vieną iš labiausiai intriguojančių Tailando Antrojo pasaulinio karo istorijos puslapių. Ant viršelio – vokiečio karininko nuotrauka Vermachtas su neabejotinu azijietišku veido bruožu. Šioje knygoje yra Wicha Thitwat (1917–1977), tailandietės, per šį konfliktą tarnavusios Vokietijos armijos gretose, atsiminimai. Vermachtas tarnavo.

1936 m. jis įstojo į Karo akademiją Bankoke, o po dvejų metų šis karininkas kartu su kitu bendramoksliu buvo išsiųstas į Belgiją studijuoti karinių ryšių sistemų į Karo mokyklą Briuselyje. Nustebintas 1940 m. gegužės mėn. vokiečių invazijos, jis negalėjo iš karto grįžti į Tailandą ir dėl man ne visai aiškių priežasčių po kelių mėnesių staiga atsidūrė Vokietijos karo mokykloje. Pati savaime tai nebuvo taip keista, nes jau nuo XIX a^e amžiuje karaliaus Chulalongkorno prašymu Tailando karininkai kandidatai buvo išsiųsti į Europos karo mokyklas tolesniam mokymui. Tačiau neaišku, ar į Briuselį kartu su juo pasiųstas tautietis buvo išvykęs ir į Vokietiją.

Kaip minėta, Wicha Thitwat pradėjo studijuoti karo akademijoje Berlyne, tačiau mažiau nei po metų savo noru įstojo į funkeris arba radijo operatorius 29^e Panzerių grenadierių divizija vokiečio Vermachtas. Praėjus keliems mėnesiams po įdarbinimo, jis buvo perkeltas į 3^e Panzerių grenadierių divizija. Tikėtina, kad tai atsitiko su tyliu tuometinės Tailando vyriausybės sutikimu, nes jis buvo ne tik Tailando pilietis, bet ir Tailando pareigūnas, kuris buvo atsakingas...

1942 m. pradžioje jis mutavo į vienetą, kuris bus žinomas kaip Rytų batalionas 43. Vokiečių vadovaujamas padalinys buvo suformuotas tik su azijiečiais: šiame padalinyje buvo mažiausiai 300 japonų. Logiška, nes Japonija buvo Vokietijos sąjungininkė nuo 1938 m. Dauguma šių Tekančios saulės šalies karių, prasidėjus karui, buvo įvairių Vokietijos karo akademijų studentai ir į tarnybą įstojo savo noru. Japonų pėdomis seka ir keli šimtai iš Mandžiūrijos atvykusių korėjiečių ir mongolų. Korėja buvo okupuota Japonijos nuo 1909 m., o Mandžiūrija – nuo ​​1931 m.

Vienas iš keistų šios ir taip keistos vienybės aspektų buvo tas, kad Rytų batalionas 43 tarnavo ir kelios dešimtys kinų. Jie buvo kandidatai į Kinijos nacionalistų armijos karininkus Kuomintangas kurie prieš karą buvo apmokyti Vokietijoje. Tarp jų buvo ir Kinijos valstybės vadovo Chiang Kai-shek sūnus. Kuomintangas nuo 1936 metų kovojo su japonais, kurie užėmė didelę Kinijos dalį. Dabar jie petys į petį jame kovojo Rytų batalionas 43. Kitas specialus kontingentas buvo sudarytas iš kelių indoneziečių, kurie po to, kai japonai okupavo jų šalį ir žlugus Nyderlandų kolonijiniam režimui, tikėjo, kad gali padaryti savo dalį, atlikdami atsitiktinius darbus okupantui. Tikriausiai būtent japonų tarpininkavimo dėka šie Sukarno pasekėjai atsidūrė vokiška uniforma.

Likę šio dalinio vyrai buvo azijiečiai, paimti į Raudonosios armijos gretas ir užverbuoti iš belaisvių stovyklų. Nors dauguma šių buvusių karo belaisvių vėliau grįžo į savo, etniškai sukomponuotus Rytus Batalionai baigtųsi. Pavyzdžiui, buvo kirgizų, kalmoekų ir osetinų daliniai. Rytų batalionas 43 buvo dislokuotas nuo 1943 m. vidurio prieš Raudonąją armiją ir kovoje su partizanais, veikusiais vokiečių armijos užnugaryje. Jei knygos nėra, apie Whoa Thitwat karjerą galiu pasakyti mažai, bet jis galėjo patekti į pareigūną, nes bent vienoje nuotraukoje jis nešioja "Fiurerbewerberis“, kandidatas į pareigūnus. Bet kokiu atveju jis išgyveno karą ir grįžęs į Tailandą tapo Tailando kariuomenės pulkininku. XNUMX-aisiais Whoa Thitwat buvo Tailando karo atašė, komandiruotas į Tailando ambasadas Danijoje, Norvegijoje ir Islandijoje.

Anot Whicha Thitwat, kelios dešimtys tajų tarnavo Vokietijos kariuomenėje Antrojo pasaulinio karo metais. Kol nepaimsiu į rankas jo knygos, man pavyko rasti tik vieną kitą ir tada jis vis dar buvo „mišrios“ kilmės. Lucieno Kemarato motina buvo prancūzė, jo tėvas buvo tailandietis iš Isaano, kuris tikriausiai atvyko į tuometinę Indokiniją per tarpinę stotelę. la douce Prancūzija buvo pasiklydęs. Beveik iš karto po to, kai didžioji Prancūzijos dalis buvo okupuota, tuomet 18-metis Kemaratas bandė įstoti į Waffen SS karo savanoriu. Jo kandidatūra buvo atmesta dėl rasinių priežasčių, todėl 1941 m. Legion Volontaire Français (LVF), prancūzų bendradarbių sukurtas savanorių legionas, skirtas dirbti su Vermachtas kovoti Rytų fronte. LVF gretose buvo daug ne tokios griežtos sąlygos ir jam iškart buvo leista feldgray užsidėti herbą. Iš pradžių mokęsis kaip žvalgas, galiausiai jis tapo pirmuoju MG sunkiojo kulkosvaidžio ginklu

42. Kemaratas 1943 m. pradžioje buvo sužeistas ir pateko į sovietų karo nelaisvę, tačiau jam pavyko pabėgti ir vėl prisijungti prie savo dalinio. 1943 m. vasarą LVF buvo pertvarkyta į 'Sturmbrigade Frankreich“ ir įtrauktas į Waffen SS, kur šis dalinys išgarsėjo kaip „Waffen SS“ panzergrenadierių divizija „Charlemagne“.“, kuris kartu su olandų, norvegų ir danų SS savanoriais mirė 1945 m. Reicho kanceliarija ginti Berlyne.

Panzergrenadieris Kemaratas, kuris galiausiai atsidūrė Waffen SS, buvo paskirtas į 10^e (prieštankinė) kuopa pėstininkų pulkas Nr. 58. Vokiečiams reikėjo patrankų mėsos, o azijietiškas kraujas, matyt, nebebuvo kliūtis Waffen SS. Jis išgyveno sunkius priešlėktuvinius mūšius Ukrainoje, Pomeranijoje ir prie Oderio. Su keliais šimtais išgyvenusiųjų 58 pėstininkų pulkas jis bandė pabėgti į Daniją, bet 2 m. gegužės 1945 d. šis dalinys pasidavė britams. Neaišku, ar Lucienas Kemaratas buvo paimtas į nelaisvę, ar pabėgo civiliais drabužiais. Neabejotina, kad po karo jis grįžo į Prancūziją. Pasak mano seno bendražygio, normanų karo istoriko Jeano Mabire'o, jis buvo gyvas bent iki 2000-ųjų pradžios ir 1973–1974 m. prisidėjo prie jo knygos rašymo.La Division Charlemagne: les combats des SS français en Poméranie'....